Va, gyvenai sau, gyvenai - tokia visiškai sferinė planeta-pati-savyje. O tada - vaikas! Oi, mažutis, beveik permatomas, šiltas, kvepiantis - mėnuliukas mano. Pirmos šypsenos, pirmi žingsniai, pirmi žodžiai... Ir staiga supranti: ne mano ir ne mėnuliukas. Visiškai savarankiška ir protu nesuvokiama galaktika.
Gal matėte animacinį filmą „Wolf Children“? Apie mamą, auginančią du mažus vilkolakiukus, kai visai nėra kam paaiškinti, ką reiškia būti vilku? Ten gryna tiesa ir nė lašo fantazijos. Tikrai.
Tegu mūsų namuose auga ne vilkas. Tik meškinas. Bet kiekviena diena - tai stulbinantis verpetas, mėginant užmegzti ryšį su tolima Lokio galaktika. Kiekvieną dieną aš siunčiu signalus ir kiekvieną dieną nežinau, kas nutiks. Šiandien galaktika glaustysis ūkais, kitą dieną apsipils supernovomis ir sumaumos visas mano nešančiąsias raketas. Belieka tik tupėti ant akmenėlio ir apsalus žiūrėti kosminį spektaklį.
Kartais mes susitinkam pusiaukelėje, aš ir mano meškiukas. Nes tą dieną signalai persipynė ir nuskriejo viena kryptimi. Ir kokią valandą net atrodo, kad mes kažką supratome vienas apie kitą. Taigi, mes susitinkame tarp knygų, smėlio dėžėj ar parke. Dažniausiai tarp knygų - juk aš ten sukuosi ir nemėgstu keisti orbitos. Tame šnarančių puslapių kosmose, mūsų begalinėje bibliotekoje, galima apsikabinti ir nekreipti dėmesio į teleskopų parodymus. Kas mums! Mes dalinamės paslaptimis.
Apie tas akimirkas ir apie teisingus kelius, vedančius į teisingas bibliotekas aš ir noriu papasakoti. Būtinai. Dar šią savaitę.
Jūsų Aistė
taip intriguojančiai, paslaptingai...
Lauksim blogų.👍
Ačiū!
Šauni tema, bus įdomu paskaityti 😀