Meškiukas bibliotekoje: elektronika nuo trejų!

      Mes su meškinu mėgstame šlaistytis lauke, skaičiuoti skruzdėles, žiūrėti, kaip auga mūsų pomidoras. Ir lygiai taip pat mėgstame techninę kūrybą. Manau, kad vaikams reikia visko, o elektronika juos verta sudominti jau nuo mažens, kad jie nesijaustų bejėgiai pasaulyje. Ir kai aš sakau „elektronika“, tai nekalbu apie žaidimus mamos telefone – šie nieko bendro neturi nei su pažinimu, nei su kūryba. Aš kalbu apie elektrą, elektros grandines, robotikos pagrindus. Visa tai gali būti suprantama net trimečiui, jei tinkamai pateikiama.
      Mūsų paslaptis – minkomos grandinės, arba Squishy Circuits, klasikinis fizikos mokytojų triukas, kurį patobulino viena žaisminga St. Thomas universiteto laboratorija. Laboratorijoje dirbęs studentas net įkūrė kompaniją, parduodančią šiam žaidimui pritaikytus komplektus. Ir tai ne vienintelė tokia kompanija, nes Laboratorijos darbo rezultatai buvo platinami pagal atviro kodo principus. Reikiamą minkomų grandinių rinkinį nesunku susikomplektuoti ir patiems. 

      Mes su meškiuku išbandėme Laboratorijos rekomenduojamus laidžios bei izoliuojančios lipdymo masės receptus ir išsiaiškinome, kuo ta elektra teka. Darbinė meškiuko hipotezė buvo, kad elektra lipdymo mase gali tekėti dėl joje esančio vandens. Tad kol aš įpyliau distiliuoto vandens bei vandens iš čiaupo, meškiukas sujungė paprastą grandinę su šviesos diodu.

      Ir ką? Menkai tas distiliuotas vanduo elektros srovę praleidžia. Tad savo elektrai laidžią masę gaminome su sūdytu vandenėliu. Gaminome patys, nes visas tas maišymas bei minkymas yra baisiai linksmas reikalas ir mažoms letenėlėms ypač naudingas. Tiesą sakant, tik todėl ir verta namie tokius pyragus užmaišyti, nes savo savybėmis naminė laidi masė ne taip jau skyrėsi nuo pirktos „Play-Doh“. Palyginome „Play-Doh“, „Play-Doh Plus“ ir dvi pagal skirtingus receptus pagamintas namines sūrias lipdymo mases. Esminis skirtumas buvo tik tarp šių košių ir saldžios, ant tyro distiliuoto vandens užmaišytos.

      Žaisti buvo tikrai linksma ir mes nutarėme šia idėja pasidalinti „Vilnius Mini Maker Faire“ metu. Oi, kad jūs žinotumėte, kiek vaikų lipdė keisčiausius baibokus! Kiek jų džiaugėsi įžiebtu šviesos diodu ir spiegiančiais signalizatoriais! Tad nors pavargau, nors pailsau, bet manau, kad mes dar lipdysim.

      Beje, manote, lipdymas – vaikų žaidimai? Tikrai taip, linksmi žaidimai, bet pilni iššūkių. Ir kai darbo imdavosi suaugę, jie klupdavo tose pačiose vietose: pamiršdavo, kad šviesos diodo išvadai skiriasi, pamiršdavo apie varžas ir užtrumpindavo grandines. Labai demokratiškos tos minkomos grandinės. Į dirbtuvėles buvo atėjęs šaunus keturmetis, kuris viską suprato iš pusės žodžio. Aišku, čia labai svarbu, kad ta žodžio pusė būtų vykusi. Kalbėdama su mažaisiais, aš naudojausi dr. AnnMarie Thomas pasakėle apie poną diodą ir jo batus. O dar mažesni veikėjai atbėgdavo tiesiog palipdyti. Ir po to prašydavo užžiebti jiems švieselę.

      Kartais vaikai taip įsitraukdavo į kūrybą, kad tėvai nesugalvodavo, kuo čia atžalas išviliojus. Net ledai nepadėdavo! Zombį lipdęs vaikis mielai būtų apsigyvenęs prie mūsų stalo. Gaila, kad tokiame vaikų sūkuryje nepavyksta kiekvienam vaikui skirti daugiau dėmesio. Taip norėtųsi padėti jiems atrasti visokių grandinių paslapčių, užsiminti apie skirtingus tokių grandinių lipdymo būdus, paskatinti daugiau eksperimentuoti. Kad žinios ne įkalintų, o įgalintų.
      O juk dažnai būna atvirkščiai. Menu, vienas pedagogas rašė, kad jo klasėje Lego ir Logo niekada nebus. Jis manė, kad šie įrankiai skatina šablonišką mąstymą. Meškiukų bibliotekoje Lego kalnas beveik tokio pat dydžio kaip knygų kalnas. Ir mes nė už ką šio žaislo neatsisakysime. Tačiau jei lego yra vienintelė vaiko konstravimo aplinka, jam tarsi uždedami akidangčiai. Lego robotika – tokia pat ribojanti. Puikus įrankis, jei tai vienas iš įrankių. Ir ribojanti, jei susitelkiame tik į ją. Buvo labai keista matyti, kaip augesni vaikai iš robotikos būrelių, teoriškai žinodami apie grandines viską, ką aš galėjau jiems papasakoti, praktiškai niekaip negalėdavo nulipdyti savo sumanymų. Vienas toks visgi sugebėjo rimtai užtrumpinti bateriją ir apsvilinti pajungimo lizdą.

      Aišku, nei viena maža rankelė nenukentėjo. Kai ganai meškiukus, pakaušyje užsiaugini akis bei šešiasdešimt pirmą jausmą. Ir stengiesi viską apgalvoti. Pavyzdžiui, lipdantys vaikai buvo papuošti apsauginiais akiniais. Aš nelabai tikiu, kad tiesiogiai prie 9 V srovės šaltinio pajungtas šviesos diodas sprogs, bet apsauginiai akiniai vaikams nuolatos primena, kad žaidimas – dalykas rimtas. Jie saugūs, bet turi ir patys saugotis. Juk minkomos grandinės – žaidimas su taisyklėmis. Ir net su savikontrolės sistema. Nepavyksta apsimesti, kad diodai šviečia, jei jie nešviečia, ar ne? Tiesa, vaikai išradingi. Ir štai jau sumanė, kad jei jų išradimas neveikia, tai išsikrovė baterija. Juk taip lengviau, nei ieškoti klaidos, taip? Rodau, kad baterija čia niekuo dėta, ir ugdome atsakomybę.

      Paprasčiausias būdas rasti klaidą grandinėje – sekti piršteliu visą elektros kelią. Kur ji, tokia tingi, keliaus? Tikrai neperšoks šios prarajos ir nekils į diodą, verčiau praners pro plastiliną, ir pašvilpk!
      Įdomu? Kviečiu visus lipdyti, lipdinius puošti švieselėmis ir įgarsinti. Savo paslaptis ir patirtis su minkomomis grandinėmis atskleidžiu čia: http://knygeles.neto.li/tag/minkomos-grandines/ Lietuviškais lipdymo masių receptais pasidalinsiu jau šią savaitę. Beje, jei norite jų nepraleisti, maloniai prašome naujienas sekti per Facebooką: https://www.facebook.com/bibliotekoje/
      
      Gerų lipdinių!