Meno terapija.

Meno terapija.
Taip, taip galime mes piešti ir vieni namie, bet turbūt sunku prisiversti savarankiškai. Geriau būna, kai renginyje gauni priemones ir temos kryptį, tik tuomet, kai nuvyksti.
Šį kartą teko vaikui vykti su vienu iš tėvų arba su abiem (tokia rengėjų sąlyga). Hmmm.... Sunkus atvejis, nes mums, suaugusiems, prasideda: kaip aš atrodysiu, nes aš nemoku piešti, aš nežinau ką piešti, aš nežinau, nežinau, nežinau ir nemoku to ano....
Uchhh, kaip nesmagu prisipažinti, kad esi pats netobuliausias, pats negabiausias, pats nedrąsiausias ir t. t.
Bet kas sako, kad turi kažko mokėti? Kas sako, kad turi būti už kažką geriau/blogiau? Šio užsiėmimo net pavadinimas - "Meno terapija-prisistatymas", kuris nieko neverčia, neįpareigoja: gali nupiešti tik didelį tašką ar kvadratą, stiklinę, puodelį, kuris tave simbolizuotų, tavo džiugesį /problemas. Stiklinė gali būti puspilnė/pustuštė... Puodelis realiame gyvenime  gali būti baltas/juodas, net juodas geriau, nes ant juodo gražiau piešiasi su kreidėmis laikini piešinukai ir kasdien turi naują puodelį. Juodas gali būti, nes mėgsti ant laužo virti arbatą, kad, kad ir t. t., o ne todėl, kad tau liūdna. Tad rinksimės spalvas tokias, kokių norime, o ne tokias, kokias siūlo mums kas nors.

Mes patys esame savo gyvenimo kūrėjai. Tad ir piešiniai mūsų skyrėsi:nesvarbu, kad spalvų gal nesuderinome, gal šešėliai kitokie, nei tikri dailininkai juos mato ir t. t. Mums svarbiausia, kad mes piešinio pagalba sugebėjome save pristatyti, pailsėti ir gauti energijos.  Džiugu, kad tokie renginiai vyksta miestelių bibliotekose ir tai nemokamai gauname. 

Mums gal ir džiugu, kad buvo tik mūsų šeima, nes iš lektorės gavome visą dėmesį, bet nedžiugu, kad tėvai išsigando ir neatvyko. Suprantu, kad būna gėda prisipažinti, kad tavo vaikas moka geriau už tave, ir man taip nuolat būna, bet tai aš priimu, kaip likimo dovaną. Man džiugiau, kai vaikui sekasi,nes prie vaiko sėkmių esu ir aš prisidėjusi, padrąsinusi, patarusi žengti pirmą žingsnį... Taip, kaip šiandien mes, suaugusieji, įveikėme save, girdami save, o ne kritikuodami.... 

O dabar atspėkite, kuris vaiko piešinys?