Įsibėgėjančio rugpjūčio ore man visada tvyro besiartinančio rudens kvapas. Gamtoje tartum savotiška vasariškos augmenijos žūtis: ir mano mamos kai kuriose sodo lysvėse jau dykvietės. Šiemet nespėjau pasigrožėti žydinčiais jurginais, nemačiau rožių, nors mama pasigyrė kaip gausiai jos žydėjusios.
Užtad dabar pomidorų metas. Užsuku į šiltnamį, kad paskanaučiau. Po to prieinu prie šilauogių krūmo, paskainioju, paragauju, pasiūlau savo mažajai, bet nei šilauogių, nei aviečių skonis jos nepatraukia. Kitas reikalas, kai pasičiupusi į rankas močiutės pasiūlytą obuolį, jį ima ir kramsnoja pasigardžiuodama.
Kiek daug vasarų esu leidusi savo močiutės kaime. Tuomet rugpjūtis (paprastai Šv. Baltramiejaus atlaidai) reikšdavo išsigabenimą iš kaimo, atsisveikinimą su miesto vaikais kaime iki kitos vasaros, o grįžus iš kaimo mokyklinių prekių pirkimas.
Mano vaikas atostogų kaime turbūt neturės, nes kaip ir daugelis šiuolaikinių senelių seneliai gyvena mieste. Paguoda - sodas.
Praėjusį šeštadienį kaip tik turėjome progą praleisti laiką sode ir įvertinti buvimo jame privalumus. Mažoji vasarotoja lakstė basa, beveik nuoga, dažnai keitė garderobą, suposi, bėgiojo paskui šunį, mėgavosi vandens procedūromis pripučiamame baseine, kuris niekaip nepakeitė vėliau vykusių maudynių Šventosios upėje, deginosi, stebėjo sodo derliaus skinimą ir rinkimą ir visą dieną nemiegojo. O kam miegoti, juk baisu ką nors reikšmingo pramiegoti.
Nuostabus laikas ir kokia smagi vasarotoja! 👍😀
Smagumėlis👍😀