Lėtas ir ramus švenčių laukimas

Magiškasis, lėtasis švenčių laukimas baigėsi. Pačios šventės praskriejo kaip visada - žaibišku greičiu.

Šios, judėjimu apribotos, šventės neleido pasigrožėti pasipuošusiais miestais ir miesteliais, apsikabinti ir kartu su artimaisiais pasidžiaugti. Net ir miesto eglės man atrodė gan vienišos.

Miestas puošėsi, stengėsi tapti šventišku ir patraukliu. Manau visai neblogai pavyko, tik gal žmonių nuotaikos truputį liūdnesnės, bet tokioje situacijoje turime šiose gražiausiose metų šventėse atrasti daugiau prasmės. Prasmės būti namuose.

Vaikams Advento metas, laikas iki Kalėdų, nebeatsiejams nuo kalendorių. Tų Advento kišenių laukė jau nuo lapkričio vidurio. Tad šiemet naujo kalendoriaus net nebedariau. Kas slėpėsi kišenėse? Nykštukų laiškeliai, užduotėlės, saldumynai, vaisiai, riešutai ir smulkūs pinigai. 

Smaližių pageidavimu ir prašymu dar buvo nupirktas išsvajotasis Milka kalendorius. 

Septynmetis Mantas taip laukė švenčių, kad ne tik eglės šakas savarankiškai papuošė, bet su tėčiu ir broliu visą kėnį apkarstė žaisliukais, lemputėm, blizgiukais ... Visko tiek daug, bet jiems šiuo metu taip norėjosi, sukabinti viską iš žaisliukų dėžės.

. 

Šiemet šventėms įdomu buvo ruoštis, nes net ir mums daug ką teko daryti pirmą kartą. Bet kai pagalbininkų yra, tai viskas puikiai pavyksta.

Nuo meduolinių imbierinių sausainių, iki pyragų ir anties kepimo. 

Pasirodo visko reikia tikrai mažiau. Tad ir švenčių išvakarėse buvo laiko pasigrožėti savo rajono eglute, pabūti tyloje skendinčioje bažnyčioje, ramiai pasivaikščioti.

Dar taip lėtai ir ramiai norisi leisti laiką, kol vėl įsisuksim į greitėjantį gyvenimo ritmą. Bet dar ne šiandien, ir ne rytoj, dar norisi tos ramumos.