Vėlyvasis ruduo, pasirodo, gali būti ne tik niūrus, bet ir žavus.Tik reikia pakilti nuo sofos, tapti gamtos stebėtoju, smalsiu žygeiviu. O toliau jau nuo kiekvieno nusiteikimo ir pastabumo priklausys ką pamatysite aplinkoje: niūrumą ar dar likusių spalvingų rudens akcentų gausą.
Priimtas iššūkis apeiti 100 km taką aplink Vilnių tikrai skatina judėti pirmyn. Trečioji trasos atkarpa Serpantinas – Pavilnys – Ribiškės – Liepkalnis – Burbiškės tęsiasi 12,4 km.
O Vilnius tą rytmetį skendėjo rūke. Toks paslaptingai žavingas.
Šioje vietoje turėjo atsiverti nuostabi miesto panorama, deja ne šį kartą...
Bevaikštant gamtoje visada verta pasidairyti, pakelti akis į dangų. Nuogų medžių raštai kaip nuostabiausias, tobuliausias grafikos kūrinys.
Puikiausiai derančios gamtos spalvos. Tiek rudenį, tiek vasarą. Šiuo Ribiškių pažintiniu taku keliavau vasarą, net nenumaniau, kad tuo pačiu keliu teks eiti ir rudenį.
Toks vienišas pelėdos namelis - inkilėlis.
Dabar mane labiausiai žavi medžiai be lapų, jie tokie išraiškingi, spalvingi, skirtingi.
Matėme tvenkinyje plaukiojančias antis.
Ar tai pati gamta jau ruošiasi Kalėdoms? Net nežinau kokia čia augalų girlianda apsivijusi eglužę.
Nedaug jau likę lapkričio augalijos, bet dar galėjome pasigrožėti rykštenėmis.
Taip pat krūmais, kurie pasipuošia į perlus panašiomis uogytėmis - tai baltauogė meškytė. Tos baltos uogelės ant krūmo šakelių kyburiuos ir akis džiugins visą žiemą.
Pasivaikščiojimas gamtoje ne tik ''pravalo'' mintis, bet ir nuramina. Nuovargis išblės, o atminty išliks nuostabūs vėlyvojo rudens vaizdai.
Išties, kai medžiai be lapų, gamtoje pamatai visai kitus dalykus! Kokie gražūs vaizdai užfiksuoti! Net užuodžiu tą tvyrančią miglą!?
Nerealus jūsų iššūkis.?
Užfiksuotos akimirkos nuostabios.
Tikra tiesa, reikia tik atsigręžti į gamtą ir žiūrėti, tada galima pamatyti kokia graži mūsų gamta, bet kokiu metų laiku. Net ir niūrioj rudens pilkumoj gali būti gažu.