Lankome Zarasus

Mūsų tikslas buvo vaikui parodyti Stelmužės ąžuolą.

Šis ąžuolas – Lietuvos gamtos paminklas, vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje pats seniausias medis. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1000-1500 ar net 2000 metų. Ąžuolas yra 23 m. aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės (kamienui apimti reikia 8-9 vyrų).

Stelmužės ąžuolas – medis, matęs nemažai. Čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlero kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad ji tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos.

Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis. Prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko su jo viršūne. Legendos pasakoja, kad ja baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti.

Legendos legendomis, bet žiūrint į šį medį, mums pasirodė, kad jis jau gyvena paskutines savo dienas. Suprantu, jei tik 1 lapelis žaliuos, jis dar bus saugomas. Gaila, kad mano vaikystėje jis buvo gražesnis ir patvaresnis. Gerai, kad užtvertas ir paramstytas, nes kitaip manau šalia jo pavojinga.

Grįžtant užmatėme rodyklę Vergų bokštą. Tai nedidelis, aukštokas keturkampis pastatas storomis sienomis ir angomis viršutinėje dalyje, pastatytas iš netašytų lauko akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio,  esantis Stelmužės parke, prie Padvarinės (Stelmužės) ežero.

XVII-XIX a. čia buvo dvaras, kurį iš pradžių valdė vokiečiai Folkerzamai, o vėliau caro dvariškiai Valujevai, kurie garsėjo savo žiaurumu (dvaro tik liekanos ir netvarka). 

Pastatytame bokšte jie kalino ir bausdavo prasikaltusius baudžiauninkus – uždarydavo nakčiai, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Vergų bokštas tarnavo kaip kalėjimas. Šio bokšto sienos – 0,75 m storio. Statinys yra restauruotas, įrašytas į XVII a. architektūros paminklų sąrašą.

Istorijos šaltiniuose užfiksuota, kad, neištvėrę dvaro šeimininkų žiaurumo, baudžiauninkai dažnai bėgdavo iš Stelmužės ar net nusižudydavo.

Pravažiuojant užmatėme apžvalgos ratą, nors buvome labai pavargę nuo įspūdžių ir vaikščiojimo, bet pamačius šį grožį lyg ir jėgų atsirado. Einant juo, iš 17 m. aukščio ratu atsiveria Zaraso ežero panorama.

Nusileidus laipteliais žemyn galima keliauti Zaraso ežero pakrantę juosiančiu taku

arba patogiai įsitaisyti ant suolelių ir mėgautis vandens telkinio kraštovaizdžiu.

Pakrantėje įkurtas akmeninių skulptūrų parkas.