Laikas su metinuku: žiemiškos spalvos

Jei kas paklaustų, kokios spalvos žiema, nedvejodami atsakytume: – baltos. Taip, tikra žiema tikrai balta, o ši?.. Bent kol kas, pilka, šlapia, niūri, – tokia, kad neretai net nosies nesinori kišti iš namų, ir jei ne kasdienis mažojo Antano entuziazmas eiti į lauką, taip ir pratūnočiau įsispraudusi į atokiausią namų kampą ir... kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, būčiau pražiūrėjusi šios niūriai pilkos žiemos pradžios spalvas... Kokia mūsų su Antanuku įžiūrėta žiemos pradžia?

Geltona ant medžių užsilikusiuose obuoliuose:

Žalia rasos nubučiuotoje žolėje:

Švelnios samanos spalvos:

Ryškiai raudona, – tokia, kuria švyti erškėtrožės ir apibyrėjusios putino uogos:

Viltingai rožinė, bandanti išsiskleisti serbento krūmų pumpuruose:

Balta, bet ne visada sniego baltumo, o gausią šeimyną puoselėjančių gulbių ir kai kurių žiemiškų uogų spalvos:

Kalėdinės eglutės spalvos, kuri kvepia sakais ir kuri sumaišyta su blizgučiais, spindinčiais burbulais ir išdykėliškai bėginėjančiomis lemputėmis:

Ketinu šias nuotraukas išryškinti ir panaudoti kaip spalvų mokymosi korteles Antanukui, nes kurgi daugiau, jei ne aplink, gamtoje rasime tikrai tikrų spalvų?..