KRISTINA: Pagrindinė mano aistra – flamenko!

Sveikutės, išaušo ir mano diena, pagaliau prisiruošiau Jums, mielosios, prisistatyti. :)

 Esu Kristina (Krisliukas)

Visai neseniai stuktelėjo 33 (a-a-a-a-a).

Gimiau Panevėžyje, o gyvenu Vilniuje. Ilgokai priešinausi, labai nenorėjau į sostinę, čia ir laikas greičiau bėga, visi kažkur lekia, skuba. O gimtajame mieste ir oras kitoks, rodos, kad kiekvienas kampelis toks mielas, savas, išjaustas...

Esu kalbos redaktorė. Baigiau VU lietuvių filologiją. Tiesa, dar turiu ir nekilnojamojo turto vadybininkės diplomą. Atrodo, du nesuderinami dalykai – filologija ir vadyba? :) Bet toks tas gyvenimas – margas ir keistas, kartais jis pažeria įvairiausių staigmenų.

Antroji pusė – vyras Andrius. Kartu mes jau 15 metų. Susipažinome gimnazijoje, draugavome 7 metus, šiemet jau bus 8 metai, kai gyvename santuokoje.

Turime du vaikučius: vyresnysis Benas, jam septyneri, o mažiukas – Kasparas, jam metukai ir beveik trys mėnesiai. Norėtume ir trečio – pagranduko. Turbūt berniuko, nes mergaitei, tikriausiai, nelemta pas mus ateit ;)

Vyresniajam vardą išrinko vyras. Grįžo vieną dieną iš darbo ir sako – bus Benas :). Iškart prisiminiau garsiąją frazę „Benai, plaukiam į Nidą“, todėl tam vardui nesipriešinau.

O mažiukas turėjo būti Domas. Kai dar nežinojau, jog laukiuosi, vieną ankstyvą pavasario rytą pabudau ir galvoje sukosi vienas vienintelis žodis „Domas“ (kažkodėl pirma mintis ne „labas rytas, kokia graži diena, kaip šviečia saulė ir pan., bet „Domas“). Iškart pagalvojau, kad manyje gyvena mažiukas ir, tikriausiai, berniukas.

Visą nėštumą šis vardas nedingo iš mano minčių. Bet... viską pakoregavo gimimo data. Nors gydytojai tvirtino, kad gimdysiu tik sausio pabaigoje, kažkodėl aš labai norėjau gimdyti iš sausio 5 į sausio 6 d. Taip ir nutiko! Gimdymo namuose vyras pareiškė – bus Kasparas, kadangi gims sausio 6 d., per Trijų Karalių šventę.

Turiu daug mėgstamų užsiėmimų: patinka skaityti, megzti, velti. Mėgstu keliauti, slidinėti. Bet pagrindinė mano aistra – flamenko! Tiesiog degu tuo temperamentingu šokiu!

Kad ir kaip būtų keista, neturiu mėgstamo aktoriaus (-ės). Patinka Džimas Keris, Uma Turman, Bredas Pitas, Renee Zellweger, Leonardas DiCaprio, iš lietuvių aktorių – Vytautas Šapranauskas, Larisa Kalpokaitė, Inga Jankauskaitė... na daug jų – gerų yra :)

Mėgstamiausio dainininko (-ės) taip pat neturiu. Labiausiai mums su vyru patinka klausytis Enigmos. Galėtume klausytis visą parą! O labiausiai šokti įkvepia Shakira! Patinka Madona, Seal‘as, Bryanas Adamsas. Iš lietuviškų grupių – Sel.

Turbūt atrodysiu mažų mažiausiai keista, bet neprisimenu filmų, kuriuos žiūriu, pavadinimų (na, aišku, nekalbu apie Titaniką, ar Bridžitą Džouns :D ). Labiausiai atmintin įstrigę filmai: „Nužudyti Bilą“, „Žaidimas“, „Sibiro kirpėjas“, „Ponas ir ponia Smitai“. O pats „kiečiausias“, nerealiausias serialas – tai „Vedęs ir turi vaikų“! Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. :D Kaip ir visoms, patinka „Nusivylusios namų šeimininkės“. Kažkada labai patiko „Beverli Hilsas 90210“, „Melrouzas“, „Draugai“.

Mėgstu keliauti. Negaliu pasakyti, kad daug šalių aplankiau, bet labiausiai įsiminė kelionė į Malaiziją ir Tailandą. Tailandas – vienintelė šalis, iš kurios nenorėjau išvažiuot. Labai patinka kalnai, juose ir oras kitoks, net galva apsisuka.

Esu knygų maniakė. Skaitau daug ir įvairios literatūros, labai domina knygos ezoterine tema, taip pat psichologinė, grožinė, vaikų literatūra. Labai įsiminė Kristin Hanah romanas „Prie mistiko ežero“, Vaivos Budraitytės „Kažkas ateina ir padeda“. Mėgstamiausia rašytoja Astrida Lindgren. Kai laukiausi mažiuko, nusipirkau visas jos knygas ir net pačios rašytojos autobiografiją. Pati geriausia knyga – „Broliai Liūtaširdžiai“. Perku žurnalus „Žmonės“, „Būrėja“, o nuo vaikystės jaučiu sentimentus „Panelei“. ;)

Kadangi vyras dirba ne Lietuvoje, todėl tenka man vienai laikyt visus keturis namų kampus, tad laisvo laiko lieka labai mažai. Turiu savo valandą kelis kartus per savaitę, kai einu į flamenko šokių repeticiją, ir dar galiu skirti kelias valandėles vakarais, kai mano mažiukai užmiega ir namai nutyla...tas laikas man yra labai brangus...

Žalingų įpročių neturiu, nerūkau, labai saikingai išgeriu taurę vyno, nagų nekramtau... bet... sakau teisybę žmonėms į akis... tiesa, džiaugiuosi, kad metams bėgant šis įprotis tirpsta, bet kai buvau paauglė, net mokytojams rėždavau tai, ką galvoju...

Gyvenime nesivadovauju jokiais posakiais, o gyvenu taip, kaip man atrodo teisinga.

Ryškiausias vaikystės prisiminimas – teatriukas. Su dviem kiemo draugėm turėjom savo „Laiptų teatrą“, prieš šventes susiburdavom mano namuose repetuoti, rinkdavomės spektakliukus, darydavom dekoracijas, sudarydavom renginio scenarijų, netgi pirkdavom už savo pinigėlius mini dovanėles žiūrovams...

Galiausiai rašydavom pakvietimus į savo renginukus. Kadangi gyvenau 5 aukšte, o mūsų laiptinė buvo labai plati ir vietos joje daug, tai būtent toji laiptinės aikštelė virsdavo mūsų mini scena. Tėvukas buvo padaręs karnizą, mama davė užuolaidų – tai buvo mūsų scenos uždanga... Sunku aprašyti, kokios mes būdavom laimingos, kai į mūsų laiptinę susirinkdavo krūva kaimynų su vaikučiais, po renginuko mus vaišindavo savo keptais pyragais, saldainiais ir kitais skanumynais... Gaila, kad šiais laikais vaikai nieko panašaus nesugalvoja.

Laimė – tai... :) Šia tema aprašysiu savo pokalbį su vyresniuoju sūnum. Kai Benui buvo 2 metai ir 8 mėn. (žinau tikslią datą, nes tą pokalbį esu pažymėjusi Beno dienoraštyje, kaip ir kitas jo „skambias“ frazes) jis manęs paklausė: „O kur ta laimė? Kur ta mūsų laimė dingo?“ Kadangi nesitikėjau tokio jo klausimo, pati jo paklausiau: „Benai, o kas yra laimė?“ Po nedidelės pauzės Benas atsakė: „Laimė? Tai meilė... o meilė – tai moterys!!!“ :D

Mielosios, juk mes ir esam toji laimė, tad būkim laimingos! :*