Pati auginu vieną dukrytę ir ją be galo myliu. Jei gimtų antras leliukas, tektų meilę padalinti abiems lygiomis dalimis:)
Bet yra tokių mamų, kurios labiau dievina savo pirmagimį ar, priešingai, jaunėlį ir net nesistengia to slėpti, joms tai atrodo normalu.
Nekalbu apie atvejus, kai geresnis vaikas skatinamas kažkokiu žaislu, blogiau besimokantis, išdaigininkas baudžiamas. Kažkokių bausmių reikia, bet jos turi būti proto ribose. Kalbu apie tokius atvejus, kai jau nuo gimimo mažylis yra nemėgiamas, engiamas, skriaudžiamas ir pan.
Kodėl taip yra? Juk mama turėtu besąlygiškai mylėti kiekvieną savo mažylį.
Pabandysiu tai paanalizuoti remdamasi savo vienos pažįstamos (tarkim, Astos) atveju. Iškart po vestuvių Asta persikėlė gyventi pas uošvius. Kaip žinome, dažniausiai marti ir uošvienė iškasa karo kirvį. Taip nutiko ir šį kartą. Mat uošvienė nuo mažens lepino savo sūnaitėlį ir, jos nuomone, marti buvo tiesiog per prasta. Mat kilus iš neturtingos, alkoholikų šeimos.
Po metų Asta su vyru susilaukė pirmagimės. Tėveliai buvo labai laimingi. Galbūt giliai širdyje džiaugėsi ir močiutė, bet Astai į akis sakydavo, kad dukrytė negraži, kad geriau būtų gimęs berniukas. Tokiais zodžiais ji norėjo įgelti marčiai, o Asta savo ruožtu dar labiau lepindavo ir rūpindavosi mažyle.
Praėjus dar vieneriems metams gimė berniukas. Nuo pat mažens jis tapo nesantaikos objektu. Asta labiau mylėjo močiutės nemylimą mergaitę, močiutė labiau lepino anūką. Vaikais buvo manipuliuojama, stengiantis vienas kitą supykdyti. Vaikai buvo ne tik skirtingai mylimi, bet skirtingai maitinami, skirtingai auklėjami.
Berniukui buvo viskas draudžiama, už kiekvieną nusižengimą mušimas diržu, nedavimas valgyti ir pan. Mergaitė buvo ramesnė, mylimesnė, todėl nė karto neragavusi beržinės košės.
Man pačiai tapus mama nesuvokiu tokių Astos poelgių motyvų. svarstau, kad galbūt kenkdama savo sūnui ji tarsi kenkė besąlygiškai jį dievinusiai savo anytai. Bet ar vaikas kaltas, kad tiesiog gimė?
Neklausiu, ar toks elgesys pateisinamas, nes suprantu, kad pateisinimo nėra. Tiesiog įdomi Jūsų nuomonė iš kur žmogus atsineša tą pyktį, tuos blogus jausmus?
o mano drauges berniuask savait didesnis uz Jkuba, tai jam dabar 5 men. ir 10 d., tai jau sliauioja po kambari. Negaliu patiket 😀
Svarbu, kad nesušaltų, o daugiau tegul vartosi, žaidžia mažiukas 😀
Maniškė nuo šešių mėnesiukų pradėjo šliaužioti, tai gal jau nuo penkių gyvendavo ant žemės 😀 pritiesdavau kaldrų ir vartydavosi vaikas 😀 į lovytę jos negalėdavai įdėti, tad apie jokius maniežus kalbos negalėjo būti, jai reikėjo daug laisvės 😀
o as vis maniau, jog jis per mazas dar tokiems pasivoliojimams 😀 o lova per minksta, kad taip pasivartyt...
tai kai mes ropoti mokemes, tai tik ant zemes. Kinezeoterapiaute taip patare 😀
o as supratau, kad savo maziui duodu per mazai erdves ir laisves 😀 patiesiau didziuli dek iant grindu, pridejau zaislu, tai stengiasi pats pasiimti 😀 O seniau tik ant lavinimo kilimelio paguldydavau, o ten ner vaikui kaip laisvai judet 😀
as net neziuriu, perjungiu kanala. nervus tausoju, nes ju dar gali prireikti 😉
ten tai is viso ziauri situacija...
man uzlieja sirdi pyktis skausmas neviltis 😥 dukros kaip parsiukai o sunus kaip is lagerio ☹. negaliu nei ziuret tokiu istoriju, nes norisi KAUKTI
skaitau ir suprantu is naujo, kad nuostabia vaikyste turejau... 😀 nors kartais pykdavau,kad musu mazylei budavo leidziama siek tiek daugiau nei man 😀
tai vat, panasiai ir man budavo...Seseriai dabar 23 m., bet net nebendraujam praktiskai, nesugebu perlipti per visas nuoskaudas...
Skauda širdį skaitant tokias istorijas...
Gražios visoms dienos 🌷
Rimut, as cia kalbejau apie tikrai ''trenktas'' 😃
kazkuria prasme man pazystama patirtis ☹ todel savo vaika myliu besaligyskai. kitaip nebus ir su antru ar treciu
labas rytas 😀 kai man buvo 8 metai, gime mano brolis (mama buvo seniai issiskyrus su mano tevu ir susituoke antra karta) tai iki mano brolio man patevis skirdavo daugiau demesio, kartais padukdavom, bet po to viskas pasikeite. nors jis ir toliau su manim bendravo, bet daugiausia demesio buvo broliui, o mama mumis abiem vienodai rupinosi. atsimenu kazkada zaidziau su broliuku (jam gal kokie 3menesiai buvo) ir pastebejau, kad jis slapias guli (mama kartais vietoj pamperso dedavo marle) tai gal tris kartus sakiau mamai su pateviu, kad perrengtu, bet jie neatejo, tai as pati paemiau broli ir nunesiau jiem (o man neleisdavo vienai jo imti) ir kai patevis pamate, jog as paemiau broliuka, kaip pradejo rekti ant manes.. siaubas..dar dabar atsimenu, lyg tai butu buve vakar. kaip mazai mergaitei, man tai buvo toks smugis i pasirdzius.. ☹
as manau, kad cia psichologu reiketu klausti, kodel taip nutinka, kad vienam viskas, o kitam nieko 😀 as kolkas auginu tik dukryte ir tikrai zinau, kad jei bus kadanors antras leliukas, tai jis bus auklejimas gal kitaip, nes pridarem klaidu augindami pirmaji 😀 net nezinau, kol ant ranku nelaikau. Tai cia tik pamastymai 😀
vat ta parazitka tai iki gyvos galvos 😥 ir dar badu pamarint ''en'' metu. zinau ta istorija... berots is kursenu. pati su dukromis isvaizdos kaip kiaulaites, o tas mazylis virs metu kelis kg tesvere 😥 sis vaikutis ivaikintas is usienio teveliu. yra rode laida apie ji
labas rytas, linciuke- labai rimta tema is tikro. Daznai taip buna, ir priezasciu tam paaiskinti, kodle buna taip, o ne kitaip, begales. Visai kitokia meile vaikams, kai jie gime santuokoje, visai kitokia, kai vaikai auga su pamote, ar pateviu. Pati augau su pateviu. Kol nebuvo sesers, nejauciau skirtumo, kad jis man ne tevas, gal kad mam su juo susipazino, kai man 3 metukai buvo. Deja, gyvenimas ziaurus. Gime sesuo, naturalu, atsirado mazyle seimoje, tada prasidejo mano pragaras... Ka bepadaryciau, viskas blogai, sesuo pridarydavo nedarbiu, kalta as, nes as vyresne ir panasiai. Pries mirti mamos paklausiau, kodel taip buvo, kodel visada jauciau skirtuma tarp meiles man ir meiles seseriai. Ji pasake, kad as perdedu, kad ji mus abi mylejo vienodai. Bet tuo paciu konflikto metu yra man pasakiusi, kad as jos gyvenimo klaida... Na bet apie mirusius tik gerai, arba nieko... Dabar jau pati turiu seima, labai bijojau to momento, kaip bus, kai gims antras vaikas, kaip pavyks padalinti meile. Galiu pasakyt tik tiek- motinos sirdis didziule- joje uzteks meiles visiems vaikams.
baisu skaityt..
Labas rytas!
Aš atsimenu irgi vieną įvykį, rodė per teliką, bet jau ganėtinai seniai. Motina savo sūnų badu marino, berods Nedukas jo vardas buvo. Ir vien tik todėl, kad ji norėjo mergaitės... O pati ir dukrelės buvo tokios nusipenėjusios... Vaikas papuolė į ligoninę, vien tik kauleliai pas jį ten buvo likę... Kažkaip įstrigo šis įvykis mano atmintin... Na, iš kur toks pyktis ir tokie jausmai, niekaip negaliu paaiškinti 😕