Kodėl vienas vaikas mylimas labiau nei kitas?

Pati auginu vieną dukrytę ir ją be galo myliu. Jei gimtų antras leliukas, tektų meilę padalinti abiems lygiomis dalimis:)

Bet yra tokių mamų, kurios labiau dievina savo pirmagimį ar, priešingai, jaunėlį ir net nesistengia to slėpti, joms tai atrodo normalu.

Nekalbu apie atvejus, kai geresnis vaikas skatinamas kažkokiu žaislu, blogiau besimokantis, išdaigininkas baudžiamas. Kažkokių bausmių reikia, bet jos turi būti proto ribose. Kalbu apie tokius atvejus, kai jau nuo gimimo mažylis yra nemėgiamas, engiamas, skriaudžiamas ir pan.

Kodėl taip yra? Juk mama turėtu besąlygiškai mylėti kiekvieną savo mažylį.

Pabandysiu tai paanalizuoti remdamasi savo vienos pažįstamos (tarkim, Astos) atveju. Iškart po vestuvių Asta persikėlė gyventi pas uošvius. Kaip žinome, dažniausiai marti ir uošvienė iškasa karo kirvį. Taip nutiko ir šį kartą. Mat uošvienė nuo mažens lepino savo sūnaitėlį ir, jos nuomone, marti buvo tiesiog per prasta. Mat kilus iš neturtingos, alkoholikų šeimos.

Po metų Asta su vyru susilaukė pirmagimės. Tėveliai buvo labai laimingi. Galbūt giliai širdyje džiaugėsi ir močiutė, bet Astai į akis sakydavo, kad dukrytė negraži, kad geriau būtų gimęs berniukas. Tokiais zodžiais ji norėjo įgelti marčiai, o Asta savo ruožtu dar labiau lepindavo ir rūpindavosi mažyle.

Praėjus dar vieneriems metams gimė berniukas. Nuo pat mažens jis tapo nesantaikos objektu. Asta labiau mylėjo močiutės nemylimą mergaitę, močiutė labiau lepino anūką. Vaikais buvo manipuliuojama, stengiantis vienas kitą supykdyti. Vaikai buvo ne tik skirtingai mylimi, bet skirtingai maitinami, skirtingai auklėjami.

Berniukui buvo viskas draudžiama, už kiekvieną nusižengimą mušimas diržu, nedavimas valgyti ir pan. Mergaitė buvo ramesnė, mylimesnė, todėl nė karto neragavusi beržinės košės.

Man pačiai tapus mama nesuvokiu tokių Astos poelgių motyvų. svarstau, kad galbūt kenkdama savo sūnui ji tarsi kenkė besąlygiškai jį dievinusiai savo anytai. Bet ar vaikas kaltas, kad tiesiog gimė?

Neklausiu, ar toks elgesys pateisinamas, nes suprantu, kad pateisinimo nėra. Tiesiog įdomi Jūsų nuomonė iš kur žmogus atsineša tą pyktį, tuos blogus jausmus?