Vos vaikui pradėjus piešti kažką „ne taip”, „ne tokį”, „ne tokios spalvos”, kai kurie tėvai tiesiog iš įpratimo čiumpa teptuką ir demonstruoja, kaip čia viskas turi būti teisingai - saulė geltona, žolė žalia, vanduo mėlynas, namas kvadratinis ir gink Die ne kitaip. O jeigu dar vaikas išterlioja pirštus, megztuką, kelnes, stalą ir visus kitus aplinkinius objektus, neretai sulaukia pastabų: laikyk gražiai, nemakaluok teptuko, neterliok visko juodai, negadink dažų ir taip be pabaigos.
Kas nutinka? Tėvai ne tik trukdo vaikams kurti. Jie nužudo smalsumą. Vaikui nesvarbu, kad dramblys mėlynas ir turi vieną galvą, jam daug įdomiau, kas bus sumaišius geltoną spalvą su žalia, patapšnojus pirštais ir atskiedus šitą miksą stikline vandens.
Kai kurie tėvai sako „mano vaikas tik keverzoja”, tačiau pamiršta, jog piešiant lavinama vaiko atmintis, pastabumas, fantazija, loginis, erdvinis mastymas, vizualinė atmintis ir net pasitikėjimas savimi. Vaikas ima pastebėti detales, esančias aplinkoje, geriau koncentruoja dėmesį, tampa atidesnis, o turėdamas tuščią lapą mokosi būti savarankišku - jis turi priimti sprendimą, ką nupiešti, kaip nupiešti.
Štai mano sūnus šiandien sugalvojo, jog pieš ranką ir penkias minutes raudojo, kad jam „negaunasi” ir jis nemoka ir išvis nežino kaip ta ranka turi atrodyti. Tai žiūrim, kokios čia tos rankos ir spalviname delnus.
- Nupiešk geltoną ranką. Žalią ranką. Mėlyną ranką. Raudoną ranką. Suskaičiuok, kiek nupiešei rankų. Kiek ant vienos rankos pirštų? O čia ranka kairė ar dešinė? Kiek skirtingų spalvų matai? Kokių spalvų iš paletės trūksta?
Ir piešimas virsta valandos trukmės užsiėmimu, su daugybe kitų naudingų „išvedžiojimų”.
Aš žinoma susilaikysiu nuo komentarų, kaip atrodė sienos po to, kai jis „skubėdamas” pats vienas ėjo plauti rankų. Bet, dėl valandos ramybės namuose ir naujo paveikslo močiutei, buvo verta.
Super🌷
šauniai👍