Knygą "Sibiro vaikai. Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai" patarčiau pasiskaityti kiekvienam, kas sako, kad blogai gyvename. Šiais laikais, kai galime rinktis, ką valgysime vakarienei, išmesti vakarykštę sriubą, atsibodusius drabužius. Kai piktinamės, kad mūsų butuose per šalta – tik 18 laipsnių. Kad mus darbuose išnaudoja, nes liepia dirbti viršvalandžius (už kuriuos sumoka). O kaip jaučiasi tie žmonės, mūsų didvyriai, išgyvenę žiaurų terorą, ištremti 1941 metais, kai okupantai veržėsi į namus, daužė žmones, nekaltus vežė gyvuliniais vagonais be maisto, be normalių sąlygų, be drabužių, atskirtus nuo šeimų.
Knyga apie „Sibiro vaikus“ tiek iškentėjusius, nežinojusius ar tortas toks pats skanus kaip jų sunkiai uždirbama duona. Tai jų motinos pasmerkdavo save myriop atiduodamos paskutinį kąsnį duonos vaikams. Tai jie – dar paaugliai turėjo sunkiai dirbti, kad gautų pavalgyti, turėjo vogti malką, kad barake galėtų pašildyti sniegą, kad galėtų pagirdyti sergančiuosius.
Ši knyga jautri, parodanti nežmonišką stiprybę, pamokanti mus, išlepusius žmones, koks gali būti beprotiškai sunkus gyvenimas ir kaip, palyginus, mes gerai gyvename.
Protu yra sunku suvokti anų laikų žiaurumą, bet nejučia pagalvoji - juk ir šiandien yra tokių vaikų, kurie gyvena baisiomis sąlygomis, tėvus mato pastoviai apsvaigusius, girdi jų riksmus ir kenčia fizinį smurtą...
O mūsų mažyliai? Prižiūrėti iki negalėjimo, kartais net per daug... Kažkur skaičiau, kad yra vaikų, kurie niekada nėra jautę alkio jausmo!
Labai liūdna knyga, tačiau leidžianti įvertinti, ką turime šiandien...
Taip, pritariu, ypač verta paskaityti šią knygą šių dienų niurgzloms, nepatenkintiems gyvenimu!