Pypliotyra – pyplių tyrimas J. Turiu pripažinti – nesu skaičiusi geresnės knygos apie vaikus. Joje pateikiami psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos. Ir parašė ją ne moteris, kuri nepatyrė motinystės džiaugsmo (čia linkstu prie Ginos Ford), o trijų vaikų mama. Knygoje yra keli herojai. Tėveliams kyla daugybė klausimų, į kuriuos mielai atsako knyga.
Štai kaip šauniai pradedama knyga:
„Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs sūnų:
„Kai matysi, kad esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų- vos sūnui pasakius: „Tėti, juk tai aš, tavo mylimiausias sūnelis Rokas“, - pyktis akimirksniu išgaruodavo.“
Foto iš knygos
Neturiu tiesiog žodžių apsakyti, kokia tai įdomi knyga. Nors esu perskaičiusi daugybę knygų apie vaikų auklėjimą, būtent šią statyčiau ant pjedestalo. O dar lietuvių autorės! Kitos valstybės turėtų kuo greičiau griebti ją ir versti į savo kalbas. Ji visiškai atitinka mano mąstymą, skaitydama, supratau, kad auklėju vaiką teisingai. Ir daug ko pasimokiau.
Apžvelgiamos jautrios ir įdomios temos, pavyzdžiui: nėra vienodų vaikų, pirmagimio nuvainikavimas, kaip mokyti sėdėti ant puoduko, pirmųjų metų krizė (apie ją anksčiau nežinojau), muzikantai su puodais, atsisveikinimas su čiulptuku. Ruošimasis į darželį, smėlio dėžės gobšuolis, mikčiojimas, keikimasis, šantažas ir dar daug naudingų ir vertingų temų.
Kelios įdomios mintys, pavyzdžiui, kai močiutė yra palyginama su šventiniu tortu. Mama – kasdieninė duona, o močiutė šventinis tortas. Pastoviai lepina, perlepina. Atsisakant čiulptuko labai svarbu yra jo negrąžinti vėl. Mažiukas turi patikėti, kad jo iš tikro nėra. Patartina sugalvoti įdomią istoriją, kur jis dingo arba surengti čiulptuko išleistuves. Kai smėlio dėžėje Jūsų vaikas nenori dalintis savo žaislu, negalima jo versti. Vaikai turi teisę į nuosavybę.
Nuostabios nuotraukos pagyvina tekstą, knyga neįprasta, patariu kiekvienai mamai perskaityti.
