Sveikos. Kaip jūsų diena prasidėjo? Juk taip saulė skaisčiai tvieskia...nors ankstus rytas buvo ganėtinai šaltas. Pakalbėkime šiandien apie vaikystę...
Mano dukrai šią vasarą sukaks šešeri. Ji jau dabar labai savarankiška, bet ko neaprengsi, bet ko nepasakysi. Smagu, kad vaikai taip auga ir vis tampa išmintngesni :) Tačiau kartais "save pagaunu", kad per dažnai kišuosi į jos pasaulį, kažką pareguliuoju pagal savo nuotaiką, o juk vaikai pasaulį mato visai kitomis akimis.
Ar mes leidžiame savo vaikams pilnavertiškai išgyventi vaikystę? Kartą Saulė pasakė man: "Tu esi pati geriausia draugė" (turbūt kažką jai labai gero padariau" :) Sakau: aš pirmiausia esu tavo mama. O ji sako: Ne, tu esi draugė :)
Mes su dukryte tikrai esame geros draugės, kalbuosi, tariuosi su ja visai reikalais (beveik :) kaip su suaugusia. Bet kur ta riba, gal nesąmoningai leidžiu jai suaugti, gal turėčiau labiau leisti jai pabūti maža mergaite, kuri durniuoja ir krečia išdaigas....
Tiesiog susimąsčiau, kada baigiasi vaikystė...
