Ketvertuko mama Viktorija: ,,Daugiavaikės šeimos vis dar laikomos našta visuomenei''

Ketvertuko mama Viktorija: ,,Daugiavaikės šeimos vis dar laikomos našta visuomenei''

Panevėžyje augančio ketvertuko mama Viktorija atvira - šiai dienai daugiavaikė šeima vis dar yra didelė problema ir našta visuomenei. Tapusi daugiavaike mama pati su tuo ne kartą susidūriau ir dažniausiai mane tam tikri žodžiai ir pasiūlymai šokiruoja. Mes visi užmiršome, kad pagalba tai nėra tik pinigai. Apie valstybės ir visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas, darželio paieškas ir Panevėžio savivaldybės požiūrį į Viktorijos šeimą, kviečiu skaityti itin atviram interviu su mūsų pašnekove.

Foto -  Raimundo Alešiūno

  • Viktorija, papasakokite kaip Jums visiems šiuo metu sekasi?

Mums sekasi puikiai. Spalio 18 -ą dieną Patricijai, Rėjui, Nojui ir Tajui sukaks 2 - eji metukai. Ir man kaip mamai tai didžiausias pasiekimas. Vaikai sveiki, neatsilieka raidoje, labai geri ir protingi. Lekiame, bėgame, visur lipame ir mokomės pažinti pasaulį. Kažkada labai laukiau kada jie pradės vaikščioti, o dabar kada jie mokės šnekėti. Džiaugiamės kiekvienu mažylių pasiekimu ir džiaugsmingai praleista diena.

  • Beje, savo socialiniuose tinkluose ne kartą dalinotės sunkumais, dėl vaikų darželio, tai kaipgi viskas baigėsi?

Pirmiausiai pradėsiu nuo to, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti, o ne tylėti. Dažnai palietusi vienokią ar kitokią temą sulaukiu daug kritikos. Vienos mamytės mane palaiko, o kitos nepraleidžia progos įkąsti. Būna tikrai visko. Tik kas keisčiausia, kad daugiausiai palaikymo vienais ar kitais klausimais, gaunu asmeninėmis žinutėmis, o ne viešais komentarais. Tad panašiai klostėsi ir šio klausimo istorija. Žinote, kas man net ir šiandien vis dar ,,šokiruoja". Ogi tai, kad vieną vaiką auginanti mama, man gali taip drąsiai pasakyti, kad o kodėl Jūs manote, kad keturis to paties amžiaus vaikus auginti yra lengviau nei vieną? Kodėl mano vaikams turėtų būti pirmenybė patekti į darželį? Ir apskritai, kodėl aš drįstu kažkur kreiptis ir ieškoti pagalbos? Pirmiausiai galiu pasakyti, kad visada kovoju ne tik už save, bet ir kitas daugiavaikes mamas. Aš tikrai žinau koks tai yra sunkus darbas ir kelias auginti daug vaikų. Ir tikrai viskas remiasi ne tik į finansinius klausimus. Pirmi du metai yra pats sunkiausias etapas mamoms. Reikia ne tik papildomų rankų, bet ir psichologinės pagalbos. Įstatymai dažniausiai yra kuriami atsižvelgiant į vieną ar du vaikus auginančias šeimas. Aš prisipažinsiu atvirai, kad lopšelio - darželio paieškomis pradėjau domėtis tik kai mažyliams buvo 9 mėnesiai. Iki tol neturėjau nei laiko, nei jėgų apie tai galvoti. O ir tuo metu neatrodė, kad taip sunku bei problematiška į jį papulti. Mes rinkomės iš 3 darželių. Man kaip mamai norėjosi, kad vaikai eitų į patį geriausią. Panevėžyje mes jų turime tikrai ne vieną, bet...Mintys sukosi, kad leisime nuo dviejų metukų. Tuo metu buvo svarbu, kad darželis būtų mums strategiškai patogus, turėtų puikias rekomendacijas ir atsiliepimus iš kitų tėvelių. Privalumas - buvo baseinas. Tačiau, mes pavėlavome, nes dažniausiai tėvai ten registruoja tik gimusius vaikus. O aš atsibudau tik ties devintu mėnesiu, tad buvome sąrašo gale. Ši istorija labai ilga. Žinau, kad kituose miestuose, net dvynius auginančios šeimos turi pirmenybę be eilės papulti į pasirinktą darželį. Panevėžio mieste tokių privilegijų tikrai nerasite, net ir dvynukams, o kur dar ketvertukas. Mes kreipėmės į savivaldybę, bet pagrindiniai kriterijai kodėl negavome pagalbos šiuo klausimu buvo: Jūs nepriklausote rizikos grupei ir suteikus tokią pagalbą - tai būtų diskriminacija kitų vaikų atžvilgiu. Tik buvau labai nuraminta švietimo skyriaus atstovės, kad ji tikrai neabejoja, kad mūsų ketvertukas tikrai papuls į kurį nors Panevėžio darželį. Laikas bėgo, mes nusprendėme, kad visgi vaikus leisime tik nuo 3 metukų. Aš labai mėgstu konkretumą ir stabilumą. Tad nežinomybė ar mes tikrai ten papulsime manęs netenkino. Todėl pateikėme prašymus į kitą darželį. Jis yra šiek tiek toliau nuo namų, turintis mažiau vaikų grupėse, ramioje miesto vietoje ir t.t. Tad tikiuosi, kad mes ten būsime laukiami ir mylimi. Man svarbiausiai, kad vaikai iš ten grįžtų laimingi, o kitą dieną ir vėl norėtų su džiaugsmu ten eiti.

  • Esate ne kartą minėjusi apie  skeptišką ne tik Panevėžio savivaldybės požiūrį į Jūsų šeimą, bet ir pačios visuomenės. Ar laikui bėgant kažkas pasikeitė?   

Šiai dienai daugiavaikė šeima vis dar yra didelė problema ir našta visuomenei. Tapusi daugiavaike mama pati su tuo ne kartą susidūriau ir dažniausiai mane tam tikri žodžiai ir pasiūlymai šokiruoja. Mes visi užmiršome, kad pagalba tai nėra tik pinigai. Pagalba tai pirmiausiai  yra supratingumas. Mano gyvenime tikrai būna sunkių dienų, apie kurias aš stengiuosi viešai nekalbėti. Bet auginat ketvertuką, mane dažnai pasiekia informacija apie pagalbą tokioms šeimoms užsienio šalyse ir net gi kituose Lietuvos miestuose. Kiekviena savivaldybė kuria savo atskirus įstatymus bei pagalbos tvarką. Aš stengiuosi ne tik dėl mūsų šeimos gerovės, o ir dėl kitų. Ir man tikrai nėra svarbu ar tai bus vieną, du ar dar daugiau vaikų auginančios šeimos. Mano manymu tikrai yra labai sunku ,,perlipti" per save ir kažkur kreiptis pagalbos. Tiek psichologinės, tiek finansinės. Mums vienu metu tikrai jos reikėjo. Kreipiausi į Panevėžio miesto savivaldybę ir mane tikrai nustebino tai, kad norint ją gauti reikia būti rizikos grupėje. Kad tokia pagalba būtų diskriminacija kitų vaikų atžvilgiu ir t.t. Tuo metu buvo tikrai skaudu, bet tai mane tik dar labiau sustiprino ir paskatino apie tokius dalykus kalbėti. Aš vis dar nesuprantu, kaip dirba socialinis skyrius. Mano manymu, pirmiausiai turėtų būti įvertinta situacija, ko iki šiol taip niekas ir nepadarė. Visgi  mane supranta tik tos 7 Lietuvos ketvertukų mamos, kurios žino ką reiškia auginti 4 -is tokio pat amžiaus vaikus. O tiems kas pyksta galiu pasakyti tik tiek, kad mes neturime nei kažkokių  privilegijų, nei pagalbos, nei supratingumo. Mažėjant gimstamumui daugiavaikės šeimos yra našta ne tik valdžiai, bet ir visuomenei. Dažnai tokios šeimos vadinamos pašalpinėmis. Vieni džiaugiasi mus kažkur pamatę, kiti pergyvena kad mums taip sunku, o dar kiti pyksta, kad aš viską spėju, kad gražiai gyvenu ar atrodau. Socialiniuose tinkluose tikrai būna visko, bet aš į taip skaudžiai nebereaguoju. 

  • Galbūt vaikučiai jau lanko darželį?

​​​​​​​ Kadangi minčių buvo visokių, visgi nusprendėme, kad mažyliai lankyti darželį pradės tik nuo kito rudens. Noriu, kad mūsų vaikai dar paaugtų ir labiau sustiprėtų jų imunitetas. Tai buvo du pagrindiniai kriterijai, kurie nulėmė mūsų su vyru apsisprendimą. Šiai dienai aš neįsivaizduoju kaip juos visus reikėtų ten nuvežti. Juk tikrai bus tokių dienų kai tą padaryti turėsiu aš viena. Tad tikiuosi, kad kitais metais mes tapsime dar protingesni ir tada mums su vyru fiziškai bus daug lengviau. Juk reiks juos ryte visus žaibiškai suruošti, pamaitinti ir dar nuvežti. Mes vis dar neatsisakėme čiulptukų, nemokame sėdėti ant puoduko, bet viskam yra laikas. Mes neskubame, bandome, bet neskubame. Esu iš tų mamų, kuriuos neina iš proto, o laukia kol ateis suvokimas ir tas laikas, kai jau tikrai pavyks.

  • O kaip vaikai sutaria tarpusavyje?

​​​​​​​ Sutaria visai neblogai. Aišku ir mūsų namų stogas dažnai pasikilnoja nuo įvairių pykčių, ožiukų ir nepasidalinimų. Tikrai būna visko. Juk tai normalus raidos etapas. Mažyliai dar nemoka kontroliuoti savo jausmų ir emocijų. Bet kaip jie visi kartu gražiai žaidžia, kaip kartu šoka, rūpinasi vienas kitu arba moko vienas kitą - tokios akimirkos man daug įsimintinesnės nei jų susipykimai. Pasipešiojame, pasikandžiojame, pasimušame, bet tada mokomės suprasti kas tai yra skausmas ir kodėl taip negalima daryti. Svarbiausia vaikams yra aiškinti. Ir tikrai rekomenduoju nenuleisti rankų ir kantrybės, nes svarbiausia yra rezultatas. Mes suaugę žmonės turime būti pavyzdžiais. Ir man didžiausias apdovanojimas kai jie vienas kito atsiprašo apsikabindami, paglostydami ir pabučiuodami vienas kitą. Tarp jų tikrai yra ypatingas ryšys. Nojus ir Tajus yra identiški dvyniai, tai jie turi vienodus pomėgius, žaidimus, kartais, net jų elgesys būna vienodas. O Patricija vis labiau panašėja su Rėjumi.

  • Jeigu reiktų palyginti, koks laikotarpis buvo sunkiausias per tuos nepilnai dvejus motinystės metus, sunkiau visgi buvo kai vaikai buvo mažesni, ar kaip tik atvirkščiai, sunkiau dabar, kai jie jau paaugę?

​​​​​​​Kadangi tai pirmi mano vaikai, tai pirmais metais dažnai labai kreipdavau dėmesį į kitų mamų ,,gąsdinimus". Šiai dienai aš turiu savo protą bei intuiciją. Vis laukdavau kada vis labiau pasunkės, nes dažnai girdėdavau - tuoj palaukit kai jie pradės šliaužioti!!! Oi, kaip Jums riesta bus kai jie pradės ropoti ir lakstyti į visas puses!!! O man tuo metu didžiausia svajonė buvo - išsimiegoti visą naktį. Nes visi naktiniai kėlimaisi ir maitinimai atimdavo daugiausiai jėgų. Vaikai auga ir šiai dienai tikrai yra daug lengviau nei pirmais metais. Šiai dienai man didžiausia problema yra vaikų saugumas. Aš to viena jiems suteikti vis dar negaliu. Jų negaliu palikti, net akimirkai, nes jei patys ko neprisidarys, tai jie gali užgauti vienas kitą ir t.t. Kažkada labai laukiau kada jie pradės vaikščioti, o dabar labai laukiu kada jau pilnumoje pradės kalbėti.

  • Tikriausiai visos bemiegės naktys jau pasimiršo, ar jų vis dar būna?

​​​​​​​Patricija, Nojus ir Tajus naktį valgyti nebesikėlė jau nuo metų ir 3 mėnesių, o Rėjus dar gerus tris mėnesius mane pakankindavo. Bet šiandien jau tikrai išsimiegu. Su vyru kartais pasidžiaugiame, kad per tiek laiko turėjome tik 2 visiškai bemieges naktis. Dažniausiai atsikeliame, nes per miegus pametame čiulptukus arba mylimus žaisliukus.

  • O kaip praleidote šią vasarą?

​​​​​​​Ši vasara buvo daug linksmesnė ir įdomesnė nei mūsų pirmoji. Daugiausiai laiko praleisdavome mūsų kieme. Žaidėmė, lakstėme, dūkome ir bandėme dar labiau pažinti mus supantį pasaulį. Džiaugiuosi, kad kažkaip man į galvą toptelėjo mintis atitverti mūsų kiemo teritoriją per pusę. Nes iki tol tiek aš, tiek seneliai lakstydavome aplink namą ir gaudydavome mažylius. O tai padarius, visi vaikai yra vienoje erdvėje, tad tekdavo tik stebėti, kad jie nesusižeistų arba nesužeistų vienas kito. Vasara buvo šilta ir graži, tad dabar visai nelaukiu rudens ir žiemos. Visi tie nurenk ir aprenk iš manęs atima labai daug jėgų

  • Gal visi buvote kur nors išvykę atostogauti?

Atostogauti nebuvome niekur. Planų buvo tikrai daug. Dalis jų buvo įgyvendinta, o dalis ne. Labai liūdna, kad ketvertukas vis dar nepamatė Baltijos jūros. Sudalyvavome ne viename renginyje, buvome Anykščiuose, Kaune ir Pakruojyje. Aplankėme ne vieną istorinę vietą. Kelis kartus buvome nuvažiavę į draugų bei giminaičių sodybas. Visur labai smagiai praleisdavome laiką. Mažyliams kiekvieną tokia išvyka - tikra atrakcija, suteikianti labai daug džiaugsmo. O man kaip mamai norisi jiems viską parodyti, bet po kiekvienos tokios išvykos man tenka kokias dvi dienas atsigauti namuose, nes jaučiuosi visiškai išsekusi ir pavargusi. Bet matydama kokie jie būna laimingi aš noriu kažkur važiuoti ir vėl. Man drąsiau yra važiuoti ten kur yra mažiau žmonių, nes tada lengviau juos visus sužiūrėti. Dažnai juos garsiai skaičiuoju vienas, du, trys, ei, o kur ketvirtas? Taip ir saugome visus.

  • Apskritai kiek laiko užtrunka susiplanuoti išvyka su keturiais vaikučiais ir jai susiruošti?

​​​​​​​ Kiekvienai išvykai ruošiuosi iš anksto. Nes tenka viską nuo A iki Z apgalvoti, kad ko nors nepamiršti. Pirmais metais buvo daug sudėtingiau. Nes buvo šiokia tokia nežinomybė ir baimė. Dabar kai mažyliai jau paaugę ir viską valgo, pasidarė lengviau. Bet vis tiek tenka vežtis labai daug daiktų, nes nežinai ko gali pritrūkti. Esu iš tų mamų, kuri turi būti pasiruošusi viskam.

  • Tikriausiai be pagalbos, būtų sunku?

​​​​​​​Tikrai taip. Vis bandau ir stengiuosi kažkaip su jais viena susitvarkyti. Bet visą dieną su jais išbūti yra labai sunku. Džiaugiuosi, kad labai padeda mano tėvai, geriausia draugė ir mažylių sesės. Auklės mums taip ir nepavyko rasti. Pasirinkimas tikrai nėra didelis, o ir įkainiai prižiūrėti ketvertuką dideli. Vienos išsigąsdavo, kitos auklės norėdavo labai didelio užmokesčio, ko mes negalėdavome sau leisti. O dabar kaip ir viskas lengviau. Tenka tik stebėti, žaisti ir užsiimti su jais. Sunkiausia yra vakarinis užmigdymas. Čia vienai jau niekaip

  • Kaip atrodo įprasta Jūsų dienos rutina?

​​​​​​​Mažyliai keliasi tarp 7-8 val. ryto. Tada visi laukiame mūsų tėčio, kuris ateina su pusryčiais ir rytine kava. Kol aš ja mėgaujuosi, vyras ketvertuką maitina, vėliau pakeičia sauskelnes ir perrengia juos. Vėliau laukiame rimtesnių reikalų ir ta proga, taupant laiką vyksta ir rytinis apsiprausimas bei dantukų valymas. Apie 10 - 11 val. valgome rimtus pusryčius ir vėl žaidžiame. Tarp 12-13 val. einame miegoti pietų miego.Miegame ne ilgiau 2 val. Apie 15.00 valgome pietus. Vėl žaidžiame namuose arba kieme. 18.00 vakarienė, 19.00 vakariniai prausimosi ritualai, o 20.00 bandome jau eiti miegoti. O apie 21.00 val. prasideda laikas skirtas sau. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikai nėra išrankūs maistui ir praktiškai viską valgo. Mėgstamiausias dalykas yra rauginti kopūstai bei agurkai. Dienos eigoje užkandžiams valgome uogas, vaisius, daržoves, trapukus, bei traškias lazdeles. Stengiamės neduoti įvairių produktų, kuriuose yra kukurūzų, saldiklių, skonio stipriklių ir t.t. Nors duodu vaikams išragauti viską, bet griežtai reguliuoju jų mitybą, nes nuo to priklauso jų sveikata ir mano ramybė. Taip pat labai svarbus yra režimas ir ta pati dienos tvarka. Nes dažniausiai kažką paketus, griūna visas mūsų kortų namelis.

 

  • Ar lieka laiko sau, pomėgiams?

​​​​​​​ Kai labai nori - viskas yra įmanoma. Visada stengiuosi nepaskęsti rutinoje. Yra kasdieniniai monotoniški darbai kaip namų tvarkymasis, maisto gaminimas, skalbinių plovimas. Vis leki bėgi, sukiesi, bet bandai laiko rasti ir sau. Ir jei pavyksta labai džiaugiuosi, kad man ir vėl pavyko. Prisipažįstu, kad tikrai neturiu laiko sportuoti, bet tikrai neinu iš proto, kad priaugau ne vieną kilogramą. Kartais net pasijuokiu, kad jei ne tas mano papildomas svoris tai nepakelčiau savo vaikų. Juk per dieną juos reikia kiloti ir nešti tikrai ne po vieną kartą, o jų dar net keturi. Šiuo metu man svarbiausia yra vaikai, o po to visi kiti reikalai. Bet tikrai savęs nepamirštu.Visada buvau kūrybinga asmenybė ir aš be to negaliu gyventi ir dabar. Kiekvienas naujas mano kūrinys - tarsi gaivus oro gurkšnis. Šiuo metu gaminu įvairias valgomas puokštes draugams ir taip pat tobulinu vaškinių rožių puokštes - namų kvapus. Man labai patinka dirbti su gėlėmis, nors paskutinius 11 - a  metų dirbau sporto lažybų srityje.

  • Galbūt jau pasvarstote apie grįžimą į darbus?

​​​​​​​Taip, žinoma, dažnai apie tai pagalvoju. Planuoju į darbus grįžti kai mažyliams sukaks trys metai. Tai buvo labai ilgai svarstoma, bet susidėliojus visus minusus, pliusus ir prioritetus - nusprendžiau, kad šiais metais į darbą dar negrįšiu. Galvoje sukasi daug minčių apie nuosavą verslą. Ir jei pavyks viską susidėlioti, bandysiu startuoti su nauju prekiniu ženklu.

  • Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

​​​​​​​Mielos mamytės, mylėkite ir džiaukitės kiekviena akimirka. Šiuolaikiniame gyvenime tiek daug netikrumo, kurio mes nebepastebime. Nepamirškite tikrų vertybių ir tai kas yra svarbiausia mūsų visų gyvenime.

 

floryte floryte 16. Sep 00:20

Kokia graži Jūsų šeima!❤

jaldija jaldija 13. Sep 19:53

Pagarba Jums,. Nuostabi šeima.
Sėkmės Jums 🌹🌹🌹