Toks senas senas, daug matęs, daug patyręs. Toks aplopytas, paramstytas. Toks didžiulis, galingas ir gajus- vis dar auga, vis dar augina giles. Tokį jį mačiau kai važiavau dar mokyklos laikais su klasiokais, tačiau toks jis ir dabar! Tarsi prie jo laikas būtų sustojęs. Ąžuolui jau apie 2 000 metų! Tik vieta aplink keičiasi- aptvertas pats medis, šalia padaryta medinė aikštelė.
Prieš keletą metų vyras bandė užsiauginti "stelmužiuką"- nuvažiavom, prisirinko gilių, grįžęs dalį pasėjo, dalį paliko džiūti. Deja, bet kažkas netiko ir gilės per žiemą visos supuvo. Tačiau botanikai jau turi užauginę tokių Stelmužės ąžuolo palikuonių.
Bene pats smagiausias dalykas- tai kelias link to ąžuolo, važiuojant nuo Zarasų pusės! Toks siauras, vingiuotas ir kalvotas (galima net pajusti nesvarumo būseną, jei važiuojant paspaudžiamas greičio pedalas)! Vaikams patiko.
