Karantininis turizmas

Kai tik atsirado galimybė išvykti už miesto, patraukėme į Neries regioninį parką, į Šilėnų pažintinį taką.

Ko gero jau dauguma vilniečių yra čia pabuvoję ir puikiai šią vietą atpažintų ir iš nuotraukos. Atvykusiuosius pasitinka ryškiai geltona bažnyčia.

Pirmąsyk užsukę čia ras akmenimis grįstą kelią į dvarą, etnografinį kaimą, kuriame prieš 200 metų pradėtos rišti verbos, Naujosios Rėvos piliakalnį, supuokles poilsio aikštelėje, lietuviškų orchidėjų pelkę...

Tokiu ankstyvu pavasario metu mes dar čia nesilankėme. Tiksliau patekome į visišką žiemą. 

Nebuvo labai šalta diena, bet gan stiprokas vėjas lenkė pušeles. Matėme krentant šakas. Tačiau pats buvimas gamtoje nuteikė labai smagiai, atpalaiduojančiai.

Šilėnų pažintinio tako ilgis 6 km, ištvermingiems turistams tai smagus pasivaikščiojimo laikas.

Žmonių buvo. Vietomis prasilenkdavome su būreliu, vietomis ėjome visiškai vieni. Bet matyti, jog žmonės judėjimo pasiilgę. 

Radome ir suolelį. Tvirtas, išbandėme.

Radome ir pavasario užuominų. Nėra jų dar labai daug ryškių. Bet gamta po truputį jau bunda.

Poilsio aikštelėje supuoklės itin populiarios. Jose pastoviai vis kas nors suposi. Mažųjų laukia ir supuoklės arkliukai.

Mediniai laipteliai veda link tuoj atsiversiančios Neries upės vingio panoramos.

Pasigrožėję Neries panorama grįžtame atgal miško takeliu. 

Šį kartą viso rato neapėjome. Pritrūko mažiesiems ištvermės. Nieko, sugrįšim šiltesniu metu jau prabudus gamtai.