Štai ir atėjo Vėlių metas. Mūsų protėviai Vėlines švęsdavo ne vieną dieną, bet nuo pat rudens lygiadienio (rugsėjo 21) iki Saulėgrįžos (gruodžio 21). Visas tamsusis metas iki Saulės grąžos buvo skirtas susikaupimui, mirusiųjų atminimui ir pagerbimui. Mūsų protėviai lankydavo kapus, ten mirusiųjų garbei kūrendavo laužus (dabar degame žvakeles), kalbėdavo apie išėjusius artimuosius ir puotaudavo jų garbei tiesiog kapų vietose.
Psichlogai pabrėžia, kad vaikams svarbu paskoti apie mirtį, nes tai natūrali mūsų gyvenimo dalis ir niekaas, net vaikai, nėra apsaugoti nuo susidūrimo su mirtimi. Nutylėjimai, kur dingo mylima močiutė, vaaikus tik išgąsdina, o žinią apie mirtį jie paprastai priima natūraliai ir daug lengviau nei suaugusieji.
Mūsų protėvių kultūra taip pat skatina su vaikais apie mirtį bendrauti natūraliai. Dar XIX amžiuje vienas iš mėgstamiausių vaikų vaidmenų žaidimų buvo vestuvės ir laidotuvės. Vaikai žaidžia tai, ką mato savo kasdienybėje, todėl akivaizdu, kad seniau vaikai šiuose svarbiausiuose šeimos įvykiuose galėjo dalyvauti.
Papasakoti vaikams apie mirtį, protėvius, Vėlinių šventę galima gražiai, jautriai. Vėlinės yra jauki, saugi, žvakių liepsnų nušviesta šventė, kuri yra puikus metas apie mirusiuosius pasikalbėti su vaikais. Jaukūs senoviniai Vėlinėms skirti renginiai yra nuostabi meditacija, kuri tiek vaikams, tiek suaugusiems leidžia būti su šia tema.
Šeimų romuva Vėlinių proga rengia ir edukacinį užsiėmimą vaikams, kurio metu per dainas, žaidimus, rankelių darbelius vaikai bus supažindinami su protėvių vėlių pagerbimo tradicijomis ir Vėlinių švente. Daugiau informacijos čia.
