Kaip mes statėme meduolinį namą

– Visa laiptinė kvepia meduoliais. Čia, aišku, tavo darbas kaimynus erzinti, – pareiškia vakarienės užsukusi mano mama. Ginuosi, kad šiandien pas mus kepamos tik bulvės su kanapėmis ir dar porcija kūčiukų. – Vadinasi, kažkas nebeištvėrė tavo kankinimų ir nusprendė išsikepti pats, – juokiasi mama.

Iš tiesų, meduolių ir sausainių sezoną jau pristabdėme. Prisipažinsiu, kad mieliau kepčiau penkis tortus, nei porciją sausainių. Bet Jonei labai smagus užsiėmimas kočioti tešlą ir spaudyti formelėmis figūrėles, tad kantriai pasišvenčiau šiam kelių dienų darbui.

Tarsi to būtų per mažai, pasiryžau įveikti meduolinio namelio iššūkį. Kol nuogąstavau, ar kas nors pavyks, vyras „guodė“, kad namų būna visokių: naujos statybos, renovuotinų arba paliktų merdėti kur nors vienkiemy. Aišku, po šių pasisakymų akylai stebėjo statybos procesą, kuris vos nesibaigė katastrofa.

Kai dabar galvoju, liūdniausia, jog nefilmavome, kaip stačiau pirmą savo gyvenime namą, būtume patekę į kvailiausių vaizdelių laidą. Viskas būtų buvę gerai, jei ponas vyras nebūtų buvęs toks paslaugus. Sako: „laikyk, o aš klijuosiu tą stogą, nes tau čia sunku“. Na, ir parodė, kaip dirba meistras tvirtomis rankomis. Vienas konditerinio maišelio paspaudimas ir pilnas kambarys balto glajaus. Sprogo maišelis.

– Fotkink greičiau, kol nesugriuvo! – šaukia vyras, aš juokiuos net susirietus, o Jonė verkia, nes išsigando nesupratusi, kas įvyko. Stabilizavus susiklosčiusią situaciją, paaiškėjo, kad sienos išgelbėtos, namas stovi tvirtai, dalis greta buvusių mano sausainių atrodo kaip po kormoranų atakos, o pirštai sulipę kaip anties.

Apsiraminusi Jonė nusprendė, kad baltas kremas labai skanus ir nulaižė sugadintų sausainių paviršių. Namas nors ne pačios naujausios statybos, bet kaip pirmas bandymas bus įskaitytas. Svarbiausia, sukaupėme dozę vitamino c.