Man labai patinka Japonija ir japonai. Ypač juos prisimenu pavasarį- kai Vilniuje Čiunės Sugiharos sode ima skleistis arba jau mesti savo žiedlapius sakuros. Būtinai stengiuosi tuo metu ten nuvažiuoti- ir pasijusti kaip tolimoje Japonijoje, kur vaikščiojimas po sakuromis yra visas kasmetinis ir sezoninis ritualas.
Asmeniškai man sakuros primena, kad esu čia ir dabar, kad jau atėjo pavasaris, kad pasaulis nuostabus! Kai gyveni mieste ir dienos lekia greitai, sustoti ir kuo nors žavėtis yra labai gera!
O dar ir vaikams papasakoti, kas toks buvo Čiunė Sugihara (Japonijos diplomatas, rezidavęs Lietuvoje II Pasaulinio karo metais ir padėjęs daugybei žydų tautybės žmonių išvengti mirties). Tad jo garbei ir atminimui pasodintas šis sodas, pavadinta gatvė Vilniuje.
Oras buvo tikrai neeilinis, bet šiemet dažnas- saulė, lietus, sniegas, vėjas ir vėl iš pradžių. Beveik prie saulės pateikėme! O kai šalia naujai įrengta ir dar neišbandyta žaidimų aikštelė, tai vaikus atsivežti prie sakurų buvo lengva. Kitapus gatvės, prie Baltojo tilto radome vyresniems ir jaunesniems skirtą žaidimų aikštelę.
Pakeliui į ją nustebino visa pakalnė geltonuojančių narcizų ir mėlynuojančių gėlyčių (pavadinimo nepamenu)
Tikrai gražus tas mūsų miestas pavasarį. Ir vasarą. Ir rudenį. Ir žiemą. Ir jis vis keičiasi. Tad su pavasariu!
Kaip gražu
Labai gražu ?