Dažnai girdžiu pastebėjimą, kad keliauti reikia vis į kitą pasaulio kampelį, o ne ten pat metai iš metų. Gal ir yra tiesos, bet turbūt ši tiesa netinka Tenerifei. Ji kaskart vis kitokia, vis neatrasta. Kiekviena bažnytėlė savaip įdomi, patraukli.
Man čia gera, ne tik vaikui. O ką jau kalbėti apie vaikus. Panelytė net sapnuoti negalėjo, kad kažkada galės pasivažinėti su mašinyte, kuri pritaikyta procesijos dekoracijoms vežioti.
Man čia patinka ne tik kaktusų vaisiai, bet ir alijošiaus didybė.
Tik reikia žinoti kokių ir kur pasiskinti gamtoje augančių vaistų. Dar labai nusistebėjau vaistininko politika: be gydytojo konsultacijos (reikėjo tik pasakyti, kad gydytojas rekomendavo ir būtų pardavęs) neparduodami vaistai, nors tų pačių vaistų pilni prekybos centrai. Aš jau buvau įpratusi, kad nueini nuo slogos lašų, o tau prisiūlo širdį stiprinančių papildų. Bet gerai, nenuklyskime į šoną.
Geriau pasigrožėkime vaizdais, kurie lyg dailininko tapyti.
Atrodo net nuotrauka kvepia.
Net nuotraukoje girdžiu bitučių maršą.
O kiek dar rožių ir labai įvairių.
Parduotuvėje puikuojasi gigantai svogūnai. Net ir jie per saldūs, nekalbu apie citrinas.
Ai, nematyti realaus dydžio...Prašom su visais gramais.
Taip, taip vos ne kilogramas.
Einame į senamiestį, kuris kalnuose ir priklauso.
Žavi namukai.
Čia surandame parodą iš gyvų gėlių.
Bet apie tai, jau kitame reportaže.
