IRMA — apie ryškiausias šiame projekte jos sutiktas asmenybes

IRMA — apie ryškiausias šiame projekte jos sutiktas asmenybes

02. Apr 2010, 08:30

 

Vis dėlto labiau už bet kokias knygose išskaitytas idėjas mane žavi sutikti žmonės. Tad norėčiau, kad mano dienoraštyje liktų moterų, su kuriomis susipažinau šio projekto metu, ryškiausi portretai.

 

Pirmas naujas sutiktas žmogus, nusipelnęs būti čia paminėtas, be abejo, Eglė. Prisipažinsiu, nors esu trijų vaikų mama, bet iki šiol apie „Bavariją” žinojau daugiau negu apie Mamyčių klubą, ir Eglė man tebuvo Liesienė, kartas nuo karto sušmėžuojanti spaudos puslapiuose.

 

Būtent iš ten kažkada ir sužinojau, kad ji tampa naujos laidos vedėja. Nors tada pagalvojau, kad gal tokiai karjerai didesnę įtaką padarė pavardė, bet dabar jau galiu atsiprašyti ir pasakyti, kad ji tikrai yra savo vietoje: smalsi, komunikabili ir be galo „mamiška“.

 

Tikrai puikus laidos prodiuserių sprendimas. Tik nepagalvokite, kad epitetas ,,mamiška” taip pat yra komplimentas. Dažną moterį motinos vaidmuo taip įtraukia, kad ji užmiršta visas kitas gyvenimo roles: mylimosios, darbuotojos, geros pašnekovės, galinčios patauškėti ne tik apie vaikus ir t.t.

 

Sutikite, perdėtas mamiškumas ir seksualumas dar vis retai kartu dera. Bet šiaip jau Eglei ši problema neaktuali: ji per daug graži, kad būtų aseksuali. Beje, mūsų analizei skirtoje studijoje „Karalienė ar laukinė moteris“ skaičiau, kad ir Mergelė Marija, simbolizuojanti visas pasaulio motinas, išvengė feminisčių kritikos dėl aseksualumo tik savo grožio dėka.

 

Bet grįžkime prie Eglės. Neabejoju, kad ji ir pati sau graži, nors ir prisipažino taip pat metanti svorį. Mano nuomone, iš tikrųjų laidos formatui labai tinka jos dabartinis lengvas apkūnumas, džiūsna neatrodytų taip šeimyniškai.

 

Dar vienas teigiamas bruožas – jos demokratiškumas. Esu dėkinga Eglei, kad ji suprato mano prašymą nenuveliuoti projekto dalyvių ir leido man nekurti rašinėlių alkio ir kitų jausmų temomis pagal iš anksto atsiunčiamus planelius.

 

Iš karto noriu pasakyti, kad nesu nusistačiusi jokios temos atžvilgiu, geram rašytojui nėra blogų temų. Bet būtent dėl to, jog esu tik mėgėja, negaliu sukurti gero teksto, pavyzdžiui, pyrago tema. Man gaila, bet aš neturiu nieko įdomaus tokia tema pasakyti.

 

O jeigu neturi, ką pasakyti, nejauti malonumo ir rašydamas, o be šių dviejų dalykų bent kiek pakenčiamas tekstas neįmanomas. Tad dar kartą dėkui Mamyčių sektos vadovei, tikiuosi, kad iki projekto pabaigos sugebėsime išlaikyti gražius ir nekonfliktiškus santykius.

 

Kitaip sakant, pats didžiausias reveransas Mamyčių Mamytei ir ryškiausiai pasaulio kukulakei Eglei.

 

Dar viena įspūdinga persona – reabilitologė Gintarė. Pirma mintis ją išgirdus ir pamačius buvo – „Jaučia žmogus malonumą kalbėdamas“. Būtent dėl to ją išgirdau anksčiau negu pamačiau. Kai kurias jos šnekas priėmiau kaip „Tėve mūsų”, kai kurias nuleidau negirdomis, nes nebuvo naujos, o kai kurioms viduje juodai priešinausi.

 

Didžiausi vėjai man atrodė Gintarės pažadas, kad čia lieknėsime be streso. Niekada neįsivaizdavau, kad galima mažinti svorį be kančios (beje, reikia padėkoti, kad Gintarė rūpinasi ne tik mūsų kūnais, bet ir siela, pavyzdžiui, skiria dėmesio kalbos kultūrai, tik jos dėka sužinojau, kad netaisyklinga sakyti „mesti svorį“ (svoris nėra išmetamas per langą, svoris yra mažinamas).

 

Tačiau dabar iš tikrųjų pripažįstu, kad galima liesėti be kančios. Kai reikia valgyti 5 kartus per dieną, tai išeina, kad valgai kas 2 valandas. Pavyzdžiui, aš pradedu 8 val. ir baigiu 18 val. Tad jeigu ir pakylu nuo stalo pusalkanė (kiek gi tose rieškutėse to maisto telpa), bet žinau, kad greit praeis tos 2 valandos, ir aš vėl valgysiu!

 

Be to, kai skrandis susitraukia, nelabai ir valgyt norisi. Tad po projekto tikrai neprisirysiu kaip kiaulė, nes taip sugadinčiau visus per 3 mėnesius pasiektus rezultatus.

 

Dar vienas teigiamas Gintarės bruožas – nuo veido nedingstanti šypsena. Reikia manyti, jaučia ji malonumą ne tik kalbėti, bet ir gyventi. Iš tikrųjų ši moteris galėtų būti be jokių problemų

S. Kubelkos knygos „Pagaliau keturiasdešimt“ herojė.

 

Be abejo, labai atsiprašau, jei Gintarei dar ne „Pagaliau”. Na ir kadangi esu čechoviško požiūrio į žmogų šalininkė, negaliu nepaminėti malonumo stebėti jos tobulą kūną. Ir man nusispjaut, kad galiu būti dėl to apkaltinta biseksualumu.

 

Iš tikrųjų žiauriai nekenčiu storų gydytojų ar, pavyzdžiui, rūkančių mokytojų, postrigaujančių vaikams apie nikotino žalą. Taigi Gintarė mano dienoraštyje tebūnie kaip viena harmoningiausių šio projekto asmenybių, pati besidžiaugianti ir kitus to stebuklingo gyvenimo džiaugsmo mokanti.

 

 

Trečias žmogus, su kuriuo nuolat tenka bendrauti – kineziterapeutė Loreta. Šiuo metu ji yra vaikščiojanti ramybė, man gražus jos laukimas, bet daug aktualiau Loretos profesionalumas, t. y. ar ji gali mane priversti mankštintis.

 

Kaip jau sakiau, nekenčiu sporto. Ir nors iš pradžių sau prisiekiau negalvoti apie jokius laimėjimus, sukneles ar kitus moterims saldžius dalykus, tik ramiai vykdyti visus nurodymus, bet negaliu prisiversti padaryti 15 minučių mankštos kasdien.

 

Labai sunku motyvuoti: svoris ir taip krenta. Bet Loretos garbei reikia pasakyti, kad ji sugeba priversti mane daryti tą mankštą bent jau salėje, nors kenčiu sukandus dantis, tyliai keikiuosi, galvoju: ,,Ir kodėl aš čia jos turiu klausyti“, bet kažkaip gėda jos neklausyti, turi ji kažkokį vidinį tvirtumą.

 

Taigi, mano dienoraštyje ši kineziterapeutė tebūna kaip geros vadovės geną turinti moteris, be galo tvirta ir sportiška, nors išoriškai atrodo gana trapi ir pažeidžiama. Vis dėlto sėkmės jai šiais metais labiausiai linkiu jau šeimyniniam projekte.

 

Eglė, Gintarė ir Loreta — ryškiausios šio projekto metu sutiktos asmenybės, bet buvo ir kitų gražių žmonių, su kuriais teko bendrauti, tiesiog tie susitikimai buvo per trumpi ir man nepakanka medžiagos bent kiek svarbesniems to žmogaus štrichams.

 

Bet ,kaip visada sakau, mažiausiai žmonės susitinka gyvenime du kartus, tikiuosi, kad dar kada likimas suves ir antrą kartą, ir dabar tik mano atminty turimi tų žmonių kontūrai paryškės. Kitą kartą – jau detaliau apie visas projekto dalyves, t. y. savo konkurentes.

 

 

P. S. Gal kas papriekaištaus, kad šis tekstas labai primena apkalbėjimą. Prisipažinsiu, labai mėgstu kitus apšnekėti, narstyti po kaulelį, ir buvo laikas, kada dėl šio savo trūkumo labai graužiausi. Vis dėlto kad ir kaip stengdavausi, išvengti apkalbų kompanijose nepavykdavo.

 

Tuomet įvedžiau savo kalboms šiokią tokią cenzūrą, apie kurią paskelbiau ir savo aptarinėjamiems draugams: Irma apie žmones už akių kalba tik tai, ką jiems gali pasakyti ir į akis. Šis principas išlaikytas ir archyvinant projekto ,,Pasitik pavasarį lieknesnė” ryškiausius veidus. Tikiuosi nebūti pasmerkta.

 



20. Sep 2010, 21:58

aciu edy

20. Sep 2010, 20:57

pritariu Dzherdai😀balsiukas😉

20. Sep 2010, 16:00

aciuuuuuuuu

20. Sep 2010, 12:10

lb miela foto 👍 😉

20. Sep 2010, 12:08

jau sakiau ir pakartosiu,kad superine foto,labai silta,linksma ir nerealaus grozio 😉

02. Apr 2010, 15:24

liuks😉

02. Apr 2010, 14:28

Labai šauniai parašyta 😉 tik dėl džiūsnu aš irgi nesutikčiau... 😃 lauksim tolesnių jūsų straipsniukų 😉

02. Apr 2010, 12:13

Apie tai,jog "džiūsna"natrodytų taip šeimyniškai - drįsčiau paprieštaraut. Visada yra pagirtina, kai mamytės stengiasi gražiai atrodyti, jei yra ką koreguoti lai stengiasi, šaunuolės 😀

02. Apr 2010, 09:57

Įdomiai parašyta 😀

02. Apr 2010, 09:14

Labai įdomu. 😀 Man patiko. Super!
Lauksim tęsinio... 😀

02. Apr 2010, 09:08

be galo įdomus straipsnis, skaičiau ir migdžiau savo dukrytę...baigus skaityti, angeliukas jau irgi saldžiai miegojo😀 bus įdomu paskaityt ką Irma mano apie kiekvieną iš mūsų😀