Irina Bedulska: ,,Mamos, nepamirškite savęs''

Irina yra puikus pavyzdys, jog labai norint - įmanoma viskas. Buvimas mama jai nesutrukdė įkurti nuosavo verslo, pradėti studijuoti fotografiją. Šiandien ji gyvena itin aktyviai, tačiau prisipažįsta - vieną dieną galiu nuversti kalnus, o kitą dieną jau nenoriu daryti nieko. Esu priklausoma nuo savo emocijų ir nuotaikos. Visgi, kaip jai pavyksta derinti tiek skirtingų veiklų bei mamos pareigas, kviečiu skaityti šiame interviu su dviejų berniukų mama Irina Bedulska.

• Irina, šiuo metu studijuojate fotografiją, kuo ji Jus taip sužavėjo?

Mane visada žavėjo kūryba. Paprastus dalykus visad stengiausi pateikti kūrybiškai, originaliai. Po mokyklos norėjau įstoti į interjero dizainą, tačiau trūko stojamųjų balų, todėl pakeitusi kryptį, baigiau verslo vadybos studijas. Bet ,,kūrybinė gyslelė‘‘ niekur nedingo, todėl ėmiau ieškoti naujų būdų, kaip galėčiau išreikšti save. Taip aš atradau fotografiją. Tiesa, ilgą laiką fotoaparatą man atstojo kamera, esanti telefone, bet šiais laikais tai toli gražu ne problema, kai integruotos kameros yra puikios kokybės.

• Kodėl pasirinkote būtent šį universitetą?

Išties, tik gavus savo pirmąjį veidrodinį fotoaparatą, pradėjau ieškoti, kur galėčiau gilinti fotografijos žinias. Paieškojus internete ir radau, jog šita specialybė yra Vilniaus PVPMC. Man pasirodė, kad ši mokykla puikiai tinkanti, nes mokslai trunka vienerius metus – man kaip mamai tai pasirodė patrauklus pasiūlymas, kad per palyginti trumpą laiką išmoksiu tiek daug. Todėl nieko nelaukdama įrašiau šią specialybę pirmu numeriu. Ir įstojau! Tik  studijuoti negalėjau, nes tuo metu mano antram sūneliui tebuvo 4 mėn. – nebūtų buvę kam jį prižiūrėti, kol būčiau paskaitose. Taip mano mokslai ,,nuplaukė‘‘. Bet tuomet sau pažadėjau, kad kitais metais aš vėl bandysiu laimę ir tikrai mokinsiuosi šios specialybės. Kaip tariau, taip ir padariau! Šiais metais vėl pamėginau įstoti ten pat ir vėl pavyko! Šį kartą apsidžiaugiau dar labiau, nes žinojau, jog turiu visas galimybes siekti žinių ir siekti savo svajonės šioje mokykloje.

• Beje kiekvienas fotografas yra patyręs pažintį su pirmuoju fotoaparatu. Kokia Jūsų istorija?

Mano pirmasis fotoaparatas buvo Sony. Jį gavau nuo vyro ir draugų 24 -ojo gimtadienio proga.  Tais laikais, galbūt, skaitytųsi visai neblogas fotoaparatas, bet dabar suprantu, kad jis buvo labai paprastutis, bet visgi tai buvo mano pirmasis fotoaparatas, kuris keliavo su manim ne tik po Lietuvą, bet ir po kitas pasaulio šalis.

• Ar nemanote, kad šiuo metu Lietuvoje tiesiog madinga būti fotografu. Ar kiekvienas fotografuojantis gali laikyti save fotografu?

Išties, šiuo metu pastebėjau, kad fotografų/ fotografų mėgėjų labai daug. Net įsivedus į paiešką ,,Facebook'' ar ,,Google'' fotografų pasirinkimas labai platus, bet aš manau, kad turint gerą fotoaparatą žmogus negali savęs laikyti fotografu. Galbūt jis yra menininkas, kūrėjas ar ieškotojas, bet fotografo specialybė nėra tokia lengva, kaip gali pasirodyti. Tik pradėjus mokytis šios specialybės ir pažiūrėjus iš arčiau, galiu pasakyti, kad tai yra išties sunkus darbas - perteikti visas emocijas, vaizdą – nesugadinus jų. Žinau nemažai pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur žmogus turintis gerą techniką nesikuklina ir kitiems siūlo fotografo paslaugas už pinigus jų gerai neišmanydamas. Taip neturėtų būti.

Pati esu labai ,,nudegusi‘‘ tuo klausimu – pasirinkome vestuvėms fotografę, kuri savo puslapyje rodė, matyt, geriausius savo kadrus. Patikėjome ja, o gavome labai prastos kokybės nuotraukas, iš kurių tik vieną kitą  galėjome įsirėminti. Todėl aš pati labai atsakingai žiūriu į fotografijos specialybę, nes mada yra mada, o už darbo kokybę tu privalai atsakyti ir ją garantuoti.

• O ką labiausiai mėgstate fotografuoti, kas Jums suteikia didžiausią malonumą šioje veikloje?

 Labiausiai mėgstu maisto fotografiją bei žmones - jų emocijas. Smagiausia, žinoma, fotografuoti vaikus, nes jų taip paprastai nenufotografuosi. Juos pradžiai reikia pasigauti, su jais susidraugauti. Iš tikrųjų didelę dalį darbo sudaro komunikacija tarp kliento/modelio ir fotografo. Nuotraukose labai jaučiasi emocija, todėl būtina pralaužti tą nejaukumo ,,sieną‘‘, kad modelis galėtų atsipalaiduoti ir atsiduoti kūrybai kartu su fotografu. Ši dalis man labiausiai ir patinka – nes kiekvienas žmogus transliuoja skirtingą emociją. Tai yra labai įdomu, nes naujas žmogus – nauja istorija.

• Galbūt pabaigus studijas planuojate savo darbą sieti su fotografija?

 Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip man patinka ši veikla. Ji atveria labai daug galimybių. Be to, turint du vaikus, šis darbas yra patrauklus tuo, kad pats gali dėliotis grafiką. Nereikia kasdien sėdėti nuo 8-17 val.ir skaičiuoti minutes, kada gi baigsis tos darbo valandos. Fotografija žavi tuo, kad čia verda nuolatiniai kūrybiniai procesai. Vadinasi, čia nelieka vietos rūtinai.

 Esu susikūrusi profilius ,,Instagram'' bei ,,Facebook'' paskyrose, kad žmonės galėtų matyti mano darbus. Kad galėčiau mokytis šios profesijos, nes šiame moksle praktika tai 90% darbo.

 SAY CHEESE – mano fotografijos profilio pavadinimas. Man jis pasirodė labai smagus, o šią  frazę  žino ir didelis ir mažas.

• Ar yra toks fotografas, kurio darbai Jus įkvepia?

Taip! Žaviuosi Fotografės Karolinos Brazz kūryba. Ji su savo vyru dirba vienoje komandoje – fotografuoja ir filmuoja renginius. Teko proga su Karolina pabendrauti viename renginyje – labai šiltas žmogus pasirodė. Ji taip pat yra mama, o veiklios mamos mane labai žavi! Taip pat pasakiškus kadrus daro Greta Kniežaitė-Novikovienė. Ji yra dar ir dviejų vaikučių mama bei nuostabi fotografė. Ji mane žavi tuo, kad dalyvauja daugelyje gražių projektų, vienas iš jų: ,,neBrisius’’ .

• Beje, be to, kad esate fotografijos studentė, mama, dar turite ir savo nuosavą verslą, papasakokite apie jį plačiau?

Taip, kaip aš vadinu, turiu savo kūrybines dirbtuvėles, kuriomis galiu užsiimti, kai pasidarau visus dienos darbus, kai visi  šeimos nariai saldžiai miega. Gimus pirmąjam vaikui įkūriau nedidelį verslą I DEKO IDĖJOS – čia gyvena vaikučių gimimo metrikai bei rėmeliai-vokeliai skirti įvairioms progoms.

• Kaip kilo mintis pradėti nuosavą verslą?

Vieną dieną pradėjau kraustyti daiktus, atradau skrynelę, kurioje saugojau pirmagimio gimimo apyrankę. Pagalvojau, kad labai gaila, jog visi tie pirmieji gimimo „rekvizitai“ guli uždaryti ir paslėpti kažkur skrynioje... Juk tai iš tiesų svarbi informacija, kuri galėtų džiuginti kiekvieną dieną visas mamytes. Tuo metu pamaniau, kaip atrodytų apyrankės informacija, perkelta ant popieriaus lapo, dekoruota ir įrėminta? Taip prasidėjo eksperimentai ir taip gimė pirmieji mano darbai.

• Atskleiskite paslaptį, kaip Jums pavyksta suderinti tiek skirtingų veiklų ir dar mamos pareigas?

Mano asmenybei tinka posakis: ,,Viskas arba nieko!‘‘ O tinka dėl to, kad  vieną dieną aš galiu nuversti kalnus, o kitą dieną nenoriu daryti nieko. Esu priklausoma nuo savo emocijų ir nuotaikos. Kartais emocijos plieskiasi per kraštus tuomet noriu pasidaryti kiek įmanoma daugiau, o laiko atrodo tiek nedaug, bet būna ir tokių dienų, kai turi sustoti, atsikvėpti ir persikrauti. Tokiomis dienomis mėgstu būti namuose su vaikučiais, skirti laiko tik šeimai, mūsų pomėgiams, ilgiems pasivaikščiojimams ir niekur neskubėti.

Pagrinde visus savo kūrybinius darbus darau tada, kai vaikučiai miega, tai savotiška mano meditacija pabūti su savo mintimis ir kūryba. O kai reikia mokytis ar vykti fotografuoti – į pagalbą atskuba močiutės arba vyras. Be jų pagalbos kažin ar galėčiau tiek visko padaryti.

• Šeima tikriausiai labai palaiko, tiesa?

Šis klausimas man sukėlė šypseną, nes mano galvoje visad pilna idėjų ar naujų projektų. Šeima kaskart sunerimsta, kai aš pasakau: ,,o žinot! Aš turiu idėją! Ir tuomet jie su nerimu galvoja, kas gi bus šį kartą. Bet jei rimtai, nežinau ar bent vieną savo veiklą galėčiau daryti, jei manęs nepalaikytų artimieji, nes man palaikymas yra labai svarbus dalykas. Esu dėkinga tiek savo šeimai, tiek draugams, kad visada buvo ir yra šalia, nebijo priimti mano idėjų ir jas išbandyti. Kaip manote, kas dabar man noriai pozuoja fotosesijose? 

• O kaip į naują mamos pomėgį reaguoja vaikai? Kiek mačiau jau spėjo ir modeliais pabūti prieš mamos foto objektyvą?

Kaip ir kiekviena mama pasakytų apie savo vaikus – jie tikri šaunuoliai! Vyresnysis sūnus man ir su rėmeliais padėdavo, visad pasiteiraudavo, kur koks rėmelis keliaus ar kokiai progai skirtas, padėdavo supakuoti ir išsiųsti klientams. O fotografija jiems dar smagesnis dalykas! Jiems labai smagu pabūti mamos modeliais. Visai neseniai dariau fotosesija su pieno vonele. Pozavo mažasis, o tuo tarpu vyresnysis brolis buvo mano pagalbininkas - pūtė muilo burbulus broliui, linksmino jį, rodė, kaip reikia pozuoti. Jie labai teigiamai priėmė naują mamos veiklą, nes iki tol aš juos labai dažnai fotografuodavau telefono fotokamera – manau jie prie to priprato.

• Irina, ko palinkėtumėte mamoms, nedrįstančioms pradėti nuosavo verslo?

Norėčiau palinkėti mamoms  – nepamirškite savęs, savo pomėgių ir galbūt, senų svajonių. Mano nuomone veikli moteris, yra patraukli moteris. Šeima ir vaikai yra labai svarbu, bet dar svarbiau, kaip jaučiasi moteris šeimoje, kuri visad rūpinasi šeimos gerove, namų jaukumu. Labai panorėjus tikrai viską galima suderinti nenuskriaudus nei šeimos narių, nei savęs. Svarbiausia – nebijoti bandyti!