Sveikinu visus su Šv. Kalėdomis!
Kas keisčiausia, kad šiemet turbūt pirmą kartą aš jas pajaučiau su visa pilnatve.
Turbūt reikėtų tarti ačiū šių metų situacijai, kuri viską pristabdė ir leido permąstyti savo gyvenimą, savo aplinką ir santykius su žmonėmis.
Tai sunkus laikas. Niekada nebuvau socialiai aktyvi, bet ir man karantinas jaučiasi. Nes jis įstato į rėmus ir atima pasirinkimą.
Kalėdas sutikome vieni. Neužsuko nei draugai, nei artimieji. Kai kurie iš jų susidūrė su covid akis į akį. Tai tikrai baugina. Bet ne tiek, kad atimtų šventę.
Mūsų Kalėdos buvo namuose, keturiese. Be gausaus stalo, be triukšmo, na, tik dovanų buvo daugmaž tiek pat kaip visada.
Ir ką aš supratau? Supratau, kad nereikia tų dovanų maišų. Užteks kažko kuklaus ir simboliško. Net vaikams daugiausiai džiaugsmo suteikė paprasčiausios mažos mašinėlės už porą eurų.
Smagiau buvo laukti Kalėdų senelio, kepti jam sausainius, pilti į stiklinę pieno.
Įdomiau buvo klausytis pasakojimo, kodėl ir kam greta Kūčių stalo dega žvakelė.
Ir visai nereikia lūžtančio nuo patiekalų stalo. Ir neapsivalgai, ir lieki sotus, ir yra laiko bendrauti, o ne kimšti...
Pramogų galima susigalvoti, o galima apseiti ir be jų. Tiesiog ramiai pabūti, pažiūrėti filmus, susisukus į pledą, pažaisti stalo žaidimus, valgyti naminius sausainius su arbata. Laukti Kalėdų senelio, bėgti tikrinti eglutės ryte. Pusę dienos vaikščioti su pižama ir tinginiauti.
Būti tame šventinio tingulio režime, be jokio skubėjimo, be jokio "aš turiu ar privalau". Būti su savimi ir su tais, kuriuos myli.
O tuos, kurie toli, aplankyti virtualiai ar skambučiu. Tai neatstoja gyvo bendravimo, bet įprasmina šį laiką. Supranti, kokie tie žmonės brangūs ir kaip pasaulyje viskas trapu.
Linkiu mums visiems ne tik gražių švenčių, bet ir tos vidinės ramybės, pilnatvės jausmo, meilės. Ne tik šiandien, bet ištisus metus.
