Godos blogas: su ryyyyyškiu pavasariu!

Dukra ryte sako: „Atsibudau. Pamačiau, kad šviesu. Pagalvojau, kad jau pavėlavau į mokyklą“. O pasirodo užklupo pavasaris. 

Nesakyčiau, kad esu depresyvus žmogus, bet dabar vėl tas metas, kai norisi džiaugtis. 

Džiaugiuosi, nes:

- ant palangės jau žalioja svogūnų laiškų girelė ir šįvar atidarau šaltibarščių sezoną;

- pagaliau įkalbėjau kirpėją (taip, maniškis nepasiduoda erezijoms), kad ryškiai oranžinė yra TA spalva, kurios dabar noriu;

- greitai bus mano gimtadienis, tad puiki proga pamatyti visus draugus;

- dar greičiau bus vasara ir galėsiu kraustytis į sodą;

- šiemet išmoksiu genėti medžius;

- galiu jau išlįsti iš pūkinės striukės;

- norisi peržiūrėti pavasarinius batus;

- turiu puikią priežastį įsigyti suknelę; 

- laukia ankstesni rytai ir ilgesni vakarai;

- nupūsiu dulkes nuo dviračio ir išbandysiu naują šalmą!

- nebereiks kūrenti židinio ir siurbti pjuvenų;

- gal jau užteks? :D

Labai tikiuosi, kad bent kartą nusišypsojote skaitydamos šį blogą ir sugalvojote bent vieną priežastį, kodėl jūs džiaugiatės šiandiena ar pavasariu. 

A, tiesa, dar noriu pasidalinti (tikiuosi, ir užkrėsti) komplimentų kitiems galia iš knygos „Atgaiva sielai“ (autoriai Jack Canfield, Mark V. Hansen):

„Kartą buvau Niujorke ir su draugu važiavau taksi. Išlipdamas mano draugas tarė: „Dėkoju, kad pavežėte. Jūs vairuojate nuostabiai”. Taksi vairuotojas akimirką neteko žado, o vėliau paklausė: „Ar tu koks gudročius, ar kas?”

- Ne, žmogau, aš nesityčioju. Iš tiesų žaviuosi, kaip jūs ramiai važinėjate piko metu.

- Taip, – teištarė vairuotojas ir nuvažiavo sau.

- Kas čia vyko? – paklausiau nieko nesuprasdamas.

- Į Niujorką stengiuosi sugrąžinti meilę, — tarė jis. — Manau, jog tik ji gali išgelbėti miestą.

- Kaip vienas žmogus gali išgelbėti Niujorką?

- Ne vienas. Tikiu, jog pakeičiau šio vairuotojo dieną. Įsivaiz­duok, jog šiandien jis veš 20 keleivių ir su visais bus malonus. Tie 20 keleivių bus malonesni savo darbdaviams, pardavėjams, pada­vėjams ar savo šeimos nariams. Galų gale geranoriškumas pasklis ir pasieks apie 1 000 žmonių. Juk tai neblogai, ar ne?

- Bet tavo pastangos priklauso nuo to vairuotojo. Nežinia, ar geranoriškumu jis panorės dalytis su kitais.

- Ne, niekas nuo jo nepriklauso, – prieštaravo draugas. — Žinau, jog ši sistema nėra tokia paprasta, bet šiandien aš kalbėsiu su dar dešimčia žmonių. Ir jeigu bent trys iš dešimties bus laimingi, netie­siogiai paveiksiu dar 3 000 žmonių.“

Pabandom?

Ačiū tau, kad apsilankei „Mamyčių klube“ - net jei užsukai čia kartą, tikiuosi apsilankysi ir kitą dieną!