Gimiau nei per anksti, nei per vėlai….

1992 metai Birželio 28 diena 10:00val. 
Mama prasidėjus sąrėmiams nusprendžia neskubėti, išgerti puodelį kavos, išsimaudyti duše, juk pirmagymis nuo sąrėmių pradžios pasirodė tik po 2 parų, tad nėra ko skubėti. Iki ligoninės apie 25km. 
Išsimaudžiusi ir jaučiant stiprėjančius sąrėmius, mama kalbina tėtį jau judėti link ligoninės. Kėlionė karšta, visgi mašina be oro kondicionieriaus, lauke apie +28, tad kelionė ne iš lengvųjų. Mama sėdi gale, tėtis vairuoja. Likus maždaug 5km iki ligoninės, mama supranta, kad nori stumti. Kažkodėl nieko nelaukus pradeda tai ir daryti, tėtis iš streso greitai pradeda stabdyti mašiną, kurios nesuvaldęs netyčia nusuko link upelio, spėjo sustabdyti, nusiplėšti marškinius ir pagauti dukrą. 
Taip, tai mano gimimo istorija. Į gyvenimą aš skubėjau, kaip tą darau ir dabar, skubu atlikti viską ir daug vienu metu. O tėtis, didvyris, mano didvyris, tik tiek galiu pasakyti. Didvyris, kuris verkia kai dukra pagimdo cezario būdu pirmagymę, kuris verkia kai dukra pagimdo sūnų pati, kuris verkia kai dukra tiesiog pasako, kad laukiasi, žmogus kuris visada palaiko ir visada šalia. Nuo pat gimimo minutės iki dabar ir taip jau 29 metai. 
Sako, kad merginos vyrus išsirenka panašius į tėčius, tai va, mano vyras yra tikras TĖTIS mano vaikams, toks, kokį turiu ir aš ir toks kuriuo labai džiaugiuosi. 
Šiandien man šventė, mano tėvams šventė, bet šiek tiek užmiršta, nes iš ligoninės grįžau su nauja gyvybe. Su viso gyvenimo dovana sau ir savo šeimai. 
....ech, kaip gera bus dalytis gimtadieniu su tokiu mažu stebuklu.... ❤️