Ko nori dovanų? Milijoną kartų girdėta frazė. Tik atsakymas kuo vyresnyn, tuo aiškesnis -nieko, tik trupučio ramybės.
Kaip kas tą ramybę supranta. Vienam tai, išsimiegoti ir ramiai atsikelti. Kitam su knyga rankose saulės šešėlyje bent pusvalandis ramybės. O man..Egoistiškai nuskambės, bet bent pusdienis ramybės, kai niekas netempia už kojos kartodamas n-tąjį kartą "mama, pataisyk dinozauro sparną". Kai atrodo, vos praėjus pietų ar pavakarių laikui verkšlena,kad vėl nori valgyti (nes gi valgio metu daugiau nesinorėjo,tai ir nepavaigė savo porcijos). Kai prisėdus ramiai išgerti kavos, neplėšia visa gerkle "mama, sesė su manim nežaidžia".
Aš juos dievinu. Bet kartais taip reikia tos ramybės sau. Kuri nieko nekainuoja. Kurios nenupirski ir neįpakuosi į jokį popierių. Ramybės įgauti jėgų ir pravėdinti mintis.
O taip, labai suprantu, koks gėris ta ramybė, kai jos mažai turi! Ramybė - tai ir atotrūkis nuo nesibaigiančių darbų ar streso. Aš tik užaugusi supratau, kodėl bažnyčioje per mišias sako "palinkėkime vienas kitam ramybės", pasirodo, ramybė - tai laimė. Žinoma, čia turima galvoje plačiau - sąžinės ramybė, ramybė dėl ateities, artimųjų ir pan. Bet gyvename tokiame amžiuje, kad visišką, pageidaujamą ramybę patiria, ko gero, kokie asketai, vienuoliai.