F* žodis, kurio negalima minėti*

Viskas prasidėjo 1857 metų kovo 8 dieną, kai Niujorko tekstilės fabrike, moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Vėliau laike iki 1908-ųjų vyko daug protestų, o tais metais - 15 000 moterų žygiavo Niujorko gatvėmis, reikalaudamos sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės. Ir tik 1910 metais Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje pasiūlyta kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. 

Per šį ilgą nesibaigiančių kovų, protestų, ilgų diskusijų, mokymų, kalbėjimų laiką iki pat šių dienų - moteris pagaliau turi ne tik kažkieno sukurtų pareigų ir prievolių, bet ir laisvių bei teisių, bei įstatymų ginančių tai. Moteris ilgainiui tapo pilnaverte visuomenės dalis galinti balsuoti, rinktis kuo būti, ką mylėti, kaip atrodyti, kokių svajonių siekti, kaip kalbėti ir ką kalbėti, kaip jaustis ir ką jausti. Tiesiog gali RINKTIS. Bent norisi tikėti, kad tų mūsų protėvių moterų kova nebuvo veltui, kad jos prarado dalį savo gyvenimo, nes turėjo svajonę gyventi kitaip, kad kai kurios iš jų net paaukojo savo gyvenimus tam, kad dabar mes gyventume taip, kaip gyvename ir turėtume tai ko vis dar daug moterų šiame pasaulyje neturi. Užtenka pasižiūrėti visai netoli, kur moterys vis dar priklauso vyrams, net ir teisiškai. Vyrai sprendžia ar turėti joms išsilavinimą, vėliau sprendžia už ko tekėti, o vėliau vyras sprendžia visą moters gyvenimą. Moteris negali reikšti savo nuomonės, jos visa būtis yra tarnauti vyrui ir šeimai. Jos negali rinktis.

Dar prieš 10 metų apskritai nesusimastydavau moterų teisių tema, o tuo labiau lygios jos ar ne. Man tai atrodė, kažkur ore sklandantis savaime suprantamas reiškinys. Juk kaip 21 amžiuje gali būti problemų su tuo? Bet karts nuo karto pradėjau pastebėti tam tikrus komentarus, tikslingai moterų link nukreiptą elgesį, moterų pozicionavimą žiniasklaidoje, kuris mane suerzindavo, lyg pabudindavo iš žiemos miego, maždaug "pala pala, ta prasme? apie ką čia? kas čia dabar?". Arba viduje apimdavo erzulys ir pati iki galo nesuprasdavau dėl ko. Pradėjau analizuoti, gilintis ir sąmoningai pastebėti informaciją, kur būdavo priešinamos abi lytys, pradėjau daugiau skaityti informacijos apie lyčių lygybę, apie visuomenės evoliuciją ir santvarką, iš kur atėjo taip funkcionuojanti visuomenė, iš kur galų gale atėjo taisyklės, kaip viena ar kita lytis turi elgtis. Ir supratau iš kur tas erzulys. Ogi iš suvokimo, kad būdami 21 amžiuje, mes vis dar turime lyčių nelygybės problemą. Buvo laikotarpis kai galvojau kad sutirštinu spalvas ir galvojau pati sau: "juk Gintare, ko tu nori, gali balsuoti, gali dirbti, gali pati rinktis su kuo sieti savo gyvenimą ir t.t. ir pan.", bet ta priešprieša vis dar tęsiasi, tik kitokiomis priemonėmis.

Mane iki kaulų smegenų pykdo tokie šovinistai, beje "gerb." Europos parlamento nariai, kurie sau gali leisti teigti, kad "Moterys privalo uždirbti mažiau, nei vyrai, nes jos silpnesnės ir ne tokios protingos ir kad moterys mėgsta būti prievartaujamos...na bent truputį". Mane iki kaulų smegenų pykdo visa grožio industrija sakanti, kaip moteris turi atrodyti, kad PAMALONINTŲ vyrą ir jam patiktų. Man įgriso girdėti, kaip moterys per daug išsišoka, per daug kritikuoja, per daug reiškia jausmus, nes tai trikdo vyrą. O kiek dar žurnalų ir portalų straipsnių apie tai, kaip tapti idealia žmona, meiluže, kaip elgtis ką sakyti, kad susirastum vyrą, kaip elgtis "moteriškai". O reklamos, kuriose yra moteriškas ir vyriškas net...vanduo arba pusnuogės merginos ir moters kūno kultas ypatingai su šūkiais turinčiais seksistines potekstes, visuomet paklibina kažką manyje, vardu "Savivertė". 

O kaip tie faktai, kad moterys vis dar uždirba mažiau nei vyrai tose pačiose pozicijose, ar kad moterys vis dar atlieka daugiau namų ruošos darbų nei vyrai, arba kad vis dar skirstoma profesijos, pomėgiai, netgi sporto šakos į moteriškus ir vyriškus. Lygybe čia nekvepia.

Ir tų "paslėptų situacijų" kasdienybėje pilna ir tos priemonės labai subtiliai suvyniotos į rožinį popieriuką, o jei moterys iškelia tai į viešumą ir pradeda apie tai kalbėti, tik ir girdi "vėl tos isterikės feministės". Ups atsiprašau, ištariau žodį, kurio minėti negalima, nes tuomet tampi nieko verta pašnekove arba "aj gi tu feministė, viskas su tavim aišku". Bet oh well. 

Nuo praeitos savaitės esu Feministė, nors iki šiol bijojau šio žodžio :) ir tai tik žodis, viduje suvokimas atėjo tikrai tikrai ankščiau.

Ir atleiskite vyrai, kad Jūsų neįtraukiu į savo prakalbą, tiesiog šiandien moterų diena ir visas dėmesys joms, bet noriu pabrėžti, kad man feminizmas arba kitaip lygios teisės yra ne apie kovą tarp lyčių ar noras iškelti moteris aukščiau vyrų "o mes dabar Jums parodysim". Feminizmas yra apie lygias teises visiems būti tuo kuo nori, gyventi taip kaip nori, jaustis taip kaip nori, rinktis tai ką nori. Turėti vienodas tieses tiek profesinėje, tiek asmeninėje srityse. Viskas gerai, jei moteris nemėgsta ir nenori gaminti maistą, kaip ir viskas gerai, jei vyras nemėgsta ir nemoka meistrauti ir kalti vinių. Juk viskas apie lygią teisę pasirinkti.

Ir vyrai - ačiū kad esat. Nepamirškit - niekas nenori iš Jūsų atimti vyriškumo. Nematuokite savo vyriškumo tik per paneštų sunkių nešulių ar įkalto vinies ar sutaisyto krano prizmę. Jūs daugiau negu tai. Būkit lygiaverčiais partneriais ir draugais.

Ir moterys - išlįskit iš savo virtuvių šiandieną, nes kas pasakė, kad moters vieta ten? :) o jei rimtai raskit savo vietą pasaulyje kur norit būti ir kuo norit būti neklausdamos leidimo.

*Straipsnio pavadinimas pasiskolintas iš neseniai išleistos Donato Paulausko knygos "F* žodis, kurio negalima minėti".