Džiaugiuosi, kad gimiau moterimi

Sėdžiu šią lietingą popietę namie tyloje ir mąstau. Apie ką? Tiesiog apie gyvenimą, apie smulkmenas, iš kurių jis susideda, ir šiaip apie širdžiai mielus niekučius. Ir netikėtai į galvą topteli tokia mintis - kas būtų jei būčiau vyras?

Kaip tada gyvenčiau, kokia būtų mano kasdienybė, šeima? Brrr..veju tą mintį tolyn. Ne, ne, tikrai nenorėčiau juo būti. Tikrai nemenkinu ar nemyliu vyrų, bet tiesiog yra tokių malonių smulkmenų, dalykėlių, savybių, kurios tinka tik moteriai ir kurios be galo "veža".

Rytas. Prabundu. Pasirąžau. Akys bėgioja po kambarį ieškodamas jo, to, kuris priglus prie tavęs, apglėbs tavo nuogą kūną ir pečius. Štai radau, jau jaučiu jį. Jaučiu savo minkštąjį chalatą. Ech, gera, švelnu, šilta.

Tik moteris supras, ką dabar jaučiu. Juk vyrams tikrai nėra skirtumo koks tas chalatas, kokia jo medžiaga ir kaip jis kvepia. O mums svarbu, svarbu jo minkštumas, aromatas.

Pažvelgiu į veidrodį. Mane stebi išblyškęs veidas ir neryškios akys. Atrodo, kad dar miegu. O juk diena jau prasideda, nauja, spalvota diena. Sliūkinu iki kosmetikos skrynelės, atsidarau, pasiimu tušą, lūpų blizgesį.

Grįžtu prie veidrodžio - čia vėl tas pats veidas. Veidas, kuris kelių potėpių pagalba tampa ryškesnis. Šaunu, lūpos kvepia braškėm. Atrodo smulkmena, bet moteriškai maloni.

Namų ruošos darbai, kasdienybė, rutina. Kartais pagalvoju, kad vien dėl to geriau būti vyru, kuris išeina į darbą ir grįžta tada, kai ruošos darbai jau baigti. Bet ar tikrai norėčiau ilgam atsisakyti to kuitimosi virtuvėje, eksperimentavimo gaminant naują patiekalą, ragavimo, pykimo ant savęs, kad ne viskas išėjo taip, kaip nori.

Na jau ne. Man to reikia kaip oro. Malonu kepti, virti, skalbti, bet tai neturi tapti kankinančia rutina.Todėl po kiekvienos sunkesnės dienos stengiuosi save pamaloninti: pamirkstu vonioje, nusilakuoju nagučius, apsirengiu gražesnį rūbą. Moteriškai malonu. Aišku, taip elgtis galėtų ir vyrai, bet jiems reikia kitokių atsipalaidavimo būdų.

Vien pažiūrėjus į parduotuvėje siūlomas prekes, supranti, kad daugelis jų taikomos moterims. Vien rūbų gausa mes ryškiai lenkiame vyriškąją giminę. Juk kiek yra vien moteriškų apatinių: skirtingų formų, spalvų, dydžių, rūšių ir t.t.

O kur dar suknelės, sijonai, palaidinės, kostiumėliai. Šaunu. Jei būčiau vyras, manau mirčiau iš nuobodulio kaskart per šventes rengdamąsi tą patį kostiumą, kurį karts nuo karto pagyvinčiau naujais marškiniais ar kaklaraiščiu. Ne, toks gyvenimas ne man.

Tad be galo džiaugiuosi, kad esu moteris. Moteris, kuri gali žingsniuoti gatve, grakščiai judindama klubus, trepsėdama savo aukštakulniais, ir viliodama vyrus. Moteris, kuri gali atsiradusį spuogelį dailiai užmaskuoti kosmetikos sluoksniu taip, kad niekas jo nepastebės.

Džiaugiuosi, kad esu moteris, nes tik jos visada žino, sprendimus iš bet kokios situacijos ir tik jos gali ištverti visus gyvenimo sunkumus ir eiti per gyvenimą iškelta galva:)