Du mažyliai namuose: broliai šaunuoliai

Šįkart nusprendžiau parašyti apie tai, kaip sekasi Ignui ir Gyčiui bendrauti ir draugauti. Taip pat šiek tiek apie pametinukų auginimo ypatybes. Primenu, Ignui  šį mėnesį sueis du metai, o Gyčiui šį mėnesi sueis keturi mėnesiai.

Meilės tarp brolių tikrai netrūksta. Ignas vis rodo į brolį ir kartoja 'Dyti', kas reiškia Gytis. O vat savo vardo net nebando pasakyti. Tikiuosi, kad tai  nieko blogo nereiškia. Ignas taip pat mielai apsikabina brolį, palaiko už rankos. Kartais, kai užeina tikrai labai didelė meilė, apkrauna savo žaislais, bet kartais neleidžia net barškučio Gyčiui padėti, pyksta vos ne iki trepsėjimo kojomis. Arba būtinai Ignui prisireikia būtent to Gyčio barškučio, nors šiaip su jais nežaidžia. Matydamas, kad Gytis graužia kramtuką,  Ignas irgi mėgina kramtyti, nors šiaip į burną jis jau labai seniai nieko nebekiša. Kartais žaidžiame, kad Gytis (kuris yra man ant rankų) gaudo Igną, kas sukelia juoko abiems vaikams. Gyčiui stebėti šokinėjantį, bėgiojantį aplink brolį irgi labai patinka, šypsosi, kartais juokiasi balsu. Atrodo, kad Ignas labai laukia to laiko, kada galės pažaisti su broliu iš tikrųjų, o ne tik pasupti gultuką. Šiaip Ignui vaikų dar nelabai reikia, nerodo didelio noro bendrauti su kitais vaikais. Nuo kaimynų berniuko, kuris yra mažesnis ir rodo norą draugauti, netgi bėga į šoną, kad tik prie jo nelįstų. O prie brolio, priešingai, labai aktyviai lenda, kartais net per daug ir užgauna netyčia. Tada  net pats truputį išsigąsta, jei Gytis pradeda verkti.   Kol kas vaikų bendravimas labai gražus, prieš gimstant Gyčiui, galvojau, kad bus blogiau :). Labai tikiuosi, kad ir paaugę jie bus ne tik broliai, bet ir tikri draugai, vienas kumštis. 

Šiaip Ignas visada noriai padeda rūpintis broliu, atneša pampersą, apkloja, pasūpuoja gultuke, praneša man, jeigu Gytis atpila arba išgirsta, kad pakakoja. Žodžiu, auga nebloga 'auklė' :).

Vieną dieną kai ėjome į lauką, užsigeidė Ignas,kad jį neščiau. Kol dar buvome kieme, juokais pasiūliau jam sėsti į vežimą skėtuką, kuris jau nuo praeitos vasaros stovi garaže nenaudojamas, į kurį Igną tik su sausainiu pavykdavo įvylioti atsisėsti. Ir ką gi, teko man stumti du vežimus, vieną gulimą Gyčio, kitą skėtuką....Patogu labai nebuvo, tad sugalvojau juos surišti, gavosi tikras pametinukų vežimas. Jau galvoju, kad pasireiškia Igno regresas apie kurį rašoma, kad atsiranda  vyresnėliui gimus antram vaikui. Šiaip Ignas didelio pavydo veiksmais ar elgesiu neišreiškia,  agresijos broliui nerodo. Kartais galvoju, kad gal viską laiko viduje.  Paverkšlena labiau, kai nori, kad bučiau su juo kambaryje žaisčiau, o aš turiu eiti maitinti ar migdyti Gyčio. Stengiuosi neakcentuoti to fakto, kad dabar negaliu su juo pažaisti  dėl to, kad broliukas alkanas ar nori miegoti, nes skaičiau, kad tada gali atsirasti vaikui jausmas, kad dėl visko kaltas tas mažasis brolis. Tiesiog prašau šiek tiek palaukti ir pažaisti pačiam. Apskritai, stengiuosi kiek įmanoma rodyti dėmesio daugiau Ignui, o ne mažajam,  nes Ignas jau gali suprasti dėmesio kiekį prieš Gyčio gimimą ir po, o Gytis to įvertinti negali.

Anksčiau jau buvau rašiusi, kad Igno lovą atitraukiau nuo mūsų lovos ir kaip tuo džiaugiausi. Deja, lova grįžo atgal į savo vietą prie manęs ir vakare užmiegant mano ranka tiesiog būtina. Taip atsitiko todėl, kad Kad Ignas naktį kokius tris kartus pabusdavo ir lipdavo pas mus į lovą, o aš turėdavau jį su ašarom vesti atgal, pasidarė  gaila vaiko. Tai dabar naktį kartais tenka viena ranka laikyti Ignui už rankos, o kita ranka laikyti Gyčio čiulptuką, jei sutampa, kad jis būtent tuo momentu iškrenta iš burnis ir Gytis pabunda.  Tad po Igno gimtadienio, kuris bus kaip paskata būti dideliam, nusprendžiau išsikraustyti su juo miegoti į vaikų kambarį ir pati  pamiegoti kurį laiką ant čiužinio. Žiūrėsim, kaip seksis :).