Du mažyliai namuose: adaptacija darželyje

Ignas lanko darželį jau antra savaitė. Kaip gi jam sekasi?

Vesdami pirmąsias dienas vaiką į darželį, vadovavomės ta idealia adaptacija,  kuri visur  gražiai aprašoma, kad trunka savaitę. Pirmas dvi dienas Ignas darželyje pabuvo po kelias valandas su tėčiu. Nauji žaislai jam visai patiko, rado sau veiklos, žaidė. Pirmąją dieną tėtis net buvo išėjęs pusvalandukui, tai kuo ramiausiai žaidė. Antrąją dieną tėčiui trumpam išėjus, jau buvo ašarų, žaislai apžiūrėti, jau nebe taip įdomu. Bet mums atrodė, kad viskas kaip ir geriau nei mes tikėjomės. Auklėtojoms, žinoma, nelabai patinka besitrinantys grupėje tėveliai, neva trikdantys edukacinę veiklą, tad trečiąją dieną jau palikome Igną darželyje iki 11 val.  vieną.  Išeinant ir paliekant, buvo daaaaaaaaaug ašarų. Kai atvažiavau pasiimti, tuo metu neverkė, net sakė, kad nevažiuos namo. Ketvirtąją dieną ryte vėl daaaaaaaug ašarų paliekant.  Verkė jau ne tikrūbinėlėje, vet prie datželio. Kai atvažiavau paimti prieš pietų miegą, jau rūbinėje  girdėjau kaip verkia Ignas. Auklėtojai nepavyko pasodinti jo valgyti pietų, bet atėjus man, pavalgė. Taip pasibaigė savaitė ir prasidėjo šventinės dienos. Su kiekviena diena situacija ne gėrėjo, o blogėjo.

Po švenčių,  jau palikome Igną visai dienai darželyje. Paprašėme auklėtojos paskambinti, jeigu daug verks. Skambučio nesulaukiau, bet, kai nuvažiavau pasiimti, Ignas verkė sau vienas atsisėdęs ant žemės, pietų miego beveik nemiegojo....Grįžęs namo visą vakarą buvo liūdnas, pavargęs, paakiuose maišiukai. Buvo labai gaila vaiko. Net buvo  nedrąsu ir kalbėti su vaiku apie darželį, nes iškart  graudinosi. Sekančią dieną, Ignas jau namie prieš išeinant pradėjo verkti, kuo toliau, tuo labiau nenori į darželį.....Gaila vaiko bet žinau, kad negaliu žengti žingsnio atgal, nes priprasti jam vis tiek reikia.

Vaiko adaptacijai įtakos turi ne tik pasiruošimas namuose, pokalbiai apie darželį ir t.t.,  bet ir auklėtoja.  O man auklėtoja pirmuoju įspūdžiu nelabai....Lyg ir ramina vaikus, lyg ir paguodžia, bet energijos ir užsidegimo kažkaip veide nematyti. Mano manymu, kai vaikai  įtraukti į kažkokią aktyvią veiklą, jie užsimiršta ir tikrai mažiau galvoja apie mamas, bet kiek kartų pasiiminėjau vaiką, nei karto nemačiau bendro vaikų žaidimo su auklėtoja. Visi kas sau. Net aislų iš ėtytų nelabai mačiau. Žinoma, vaikai turi išmokti pažaisti ir patys, bet tokie mažyčiai lopšelinukai  dar nelabai moka žaisti vienas su kitu, gal naujoje aplinkoje ir tyrinėti nelabai drįsta.  Bet gal čia toks pirminis įspūdis, nes grupėje daug verkiančių mažylių ir gal auklėtoja tiesiog nespėja žaisti. Jau nekalbu apie vedimą į lauką, per visas dienas lauke tebuvo vieną kartą. Be to, man kažkaip neramu ir nekelia pasitikėjimo,  kad kai paklausiu auklėtojos, kaip Ignui sekėsi, auklėtoja atsako 'na kaip....' arba 'visaip' ir suprask kaip nori, ar tas vaikas visą dieną liūdnas, ar tik tol, kol atsisveikina su tėveliais.

Kiek truks ta adaptacija, kad viskas stotų į savas vadžias?  Dabar kiekvienas rytas, vaiko ašaros, liūdesys veide ir tas bandymas nuplėšti rankas nuo kaklo labai nemalonus. Naktį irgi miega neramiai, atsibunda ir ir verkšlena  'mama atvažiavo'. O vakar dar ir sloga su kosulys atsirado, tai turbūt teks namie pabūti, kol praeis. O taip nesinori, kad paskui vėl viskas nuo pradžių kaip iš naujo....Labai tikiuosi, kad išauš ta diena, kai nebebus tų ašarėlių ir vaikas su noru keliaus į darželį.