Kaip Liudas Vasaris turėjo Aušrakalnį, taip aš kaime turiu Čiobrakalnį. Neoficialus tai pavadinimas, mano sugalvotas. Ka vasarą bent kartą nueinu ant to kvepiančio saulėto kalnelio pabūti tyloje ir pasiskinti čiobrelių. Kažkada su vyru pasodinom tiesiog pievoje vieną kerelių šių augalų, o jiems čia patiko. Dabar jų žydi visas kalnelis. Ir pilna bičių. O čiobrelių arbatą gersim žiemą, smulkiai sutrynę bersim į sriubą ar troškinį... ir kvepės vasara.
