Kai susilaukiau Nojaus buvau 28 metų. Vaikelio abu norėjome, planavome, ruošemės. Turbūt mes, žmonės, taip labai bijome permainų, kad vis sakome dar ne laikas...Mes dar neturime pakankamai didelių namų, mes dar neturime mašinos kurioje tilptų vaiko kedutė, mes dar neturim taupomosios saskaitos kurioje būtų pinigų ekstra atvejui ir t.t. Iš patirties galiu pasakyti, tinkamo laiko niekada ir nebus. Tinkamas laikas bus tada kada mes patys pasakysime, DABAR.
Penkias dienas per savaitę, 5 ryto keldavausi i darbą. Kai grįždavau namo, būdavau pavargusi iki pirštų galiukų ir žinodavau kad ryt bus tas pats. Būdavo dienų, kada galvodavau: Pasaulis toks materialus, kad einu į darbą vien dėl to, kad valgyt nusipirkčiau. Norėčiau pasiimti knygą ir apsistoti kokioje negyvenamoje saloje, kad materialumas neegzistuotų. Dėja tai tik svajonės J
O tada sužinojom, kad laukiamės. Turbūt gyvenime kūne nebuvo tiek daug emocijų. Baimė, išgastis, laimė, nežinojimas kas bus, pamenu ir verkiau ir apkabinus dar visiškai maža pilvuką, sakiau LABAS tam žmogeliukui. Ir aišku atėjo linksmoji neštumo dalis J Pykinimas, nuotaiku svyravimai, miego trukūmas. Kaip mano vyras dar vis yra su manimi tai nežinau, nes pora kartų ir pati norėjau su savim išsiskirti :D Ir žinot ką? O buvo verta. Gimdymas buvo labai ilgas, be galo skausmingas ir sekinantis, bet kai ta mažą būtybe uždejo man ant krūtines aš nieko nebejaučiau tik palengvėjimą, kad jį jau galiu laikyti ir prie savęs glausti, kad viskas baigėsi gerai ir kad nuo šiol mano gyvenimas įgijo naują prasmę.
Jei ir kelsiuosi 5 ryto tai tik todėl, kad Nojui reikės valgyti, o gal jis tik norės pažiūrėti ar aš vis dar čia. Ir kai kažkada važiavau namo ir pamačiau liūdnus veidus metro, kurie žino kad ryt bus tas pats, supratau, kad pagaliau gyvenimas įgavo kitą prasmę ir kiekvieną dieną ta prasmė bus didesnė, šypsosis ir netgi juoksis labiau, o vieną dieną atsisuks į mane ir pirmą kartą pasakys MAMA, o tada aš tik dar labiau suprasiu, kad buvo verta.
Mamos kurios laukiasi pirmą kartą, jei Jums vis dar kyla abejonių ar sugebėsiu ar žinosiu ką daryti kai verks, kai skaudės? Patikekite katik šviežiai iškepta mama, kuri neaugo šeimoje ir neturėjo pavyzdžio kaip tai reikia tinkamai daryti, Jūs viską mokėsite. Kartais pačios savimi stebesitės ir galvosit: O iš kur pas mane tokios žinios? Bet Jums pavyks. Bendraukite su kitomis mamomis, klauskite patarimų ir dalinkitės sava patirtimi, nes mes visos galime vienai kitai padėti.
O šeimoms kurios sako, dar netinkamas laikas. Galiu pasakyti, kad jis niekada ir neateis. Turbūt žmogus tokia būtybė, kad jam visada norisi daugiau, tobuliau. Kai mes susilaukėm Nojaus tik tada viskas sukrito į savus stalčiukus...Isikraustėm į didesnius namus, išsikraustėm iš Londono, nusipirkom mašina kurioje vietos žymiai daugiau ir t.t. Linkiu neatsigrežti vieną dieną ir pamatyti, kad tinkamas laikas niekada ir neatėjo.
Žinau, kad tai yra baisiausias mažas žmogus Jūsų gyvenime kuris pakeis viską, bet patikekite manimi, tie pokyčiai nebūtinai bus blogi. Juk bemiegės naktys kažkada baigsis, buteliukų ir rūbelių kalnai taip pat.O tada sėdėsite prie didelio kalėdinio stalo su krūva anūkų ir galvosite: Į nieką šito nekeisčiau.
Kaip sako kažkurioje reklamoje: TAKE IT FROM US YOU DOING (WILL DO) GREAT. Linkiu, kad šitie metai būtų kitokie J
Linkėjimai,
Diana
😀☺
Aciu 😀
Puikiai 😉