Augustės dienoraštis: penkiametės pažintis su šachmatais

   Pamenu, kaip vaikystėje su tėčiu žaisdavau šachmatais. Ko gero, su šacmatais tėčio buvau supažindinta dar pradinėse klasėse. Prisimenu, kaip žavėjausi figūromis, dėjausi į galvą šio žaidimo taisykles, kaip vyliausi laimėti, ir kaip verkdavau, kad nepavykdavo tėčio nugalėti. Bet nepaisant pralaimėjimo kartėlio, vis žaisdavau ir žaisdavau. Tie šachmatai buvo kaip magnetas. Nors jau ilgokai nebuvau žaidusi šachmatais, tačiau dar ir dabar visas žaidimo taisykles puikiai prisiminiau.

   Pamaniau, kad savo penkiametę Augustę supažindinti su šachmatais - pats laikas, mat ją domina įvairūs stalo žaidimai, jau geba gana neblogai sukoncentruoti dėmesį. Nuo ko pradėjome?...Kas išmanote šachmatus, sutiksite, kad šiam žaidimui įvaldyti, neužteks keleto žaidimų.

1. Pažintis su šachmatų figūromis. Vardijau pavadinimus, leidau apčiupinėti. Augustei juokingiausias pavadinimas pasirodė figūros "karalienė" - ją tuoj pat pervardijo "princese" :-).

2. Figūrų susistatymas lentoje. Paaiškinau, kad kiekviena figūra turi savo stovėjimo vietą.  Kai aš statau savo figūras, Augustė žiūri ir daro tą patį. Svarbu, kad ji pati gali jas statyti, o pažiūrėjimas į priešininko zoną - tarsi pasitikrinimas, ar gerai daroma.

3. Figūrų judėjimo galimybių išaiškinimas. Maniau, kad čia mano penkiametei bus itin sudėtinga dalis. Tačiau, klydau. Vaikas gana neblogai įsidėmi, kas ir kokiu būdu gali judėti.

4. Na, ir pagaliau - pats žaidimas. Nors Augustė - tik penkiametė, tačiau šiame žaidime  ji - lygiavertis žaidimo partneris, galintis pats daryti sprendimus kilnojant figūras ar jas kertant. Tai ypač žavi vaiką.

  Žaidžiant bandau paaiškinti, kas nutiks vieną ar kitą figūrą perkeliant ten ar šen. Tačiau ne visada. Palieku pakankamai laiko ir pačiam vaikui padaryti klaidą ar priimti atitinkamą sprendimą. Nesu aš "kieta" šachmatų žaidėja, tad net ir žaidžiant su Auguste man būna įdomu. Juokauju, kad dar koks vienas kitas kartelis mūsų bendro žaidimo šachmatais, ir penkiametė prieš mane laimės. Tikriausiai visus jaudina klausimas, o kaip gi reaguoja Augustė, kai pralaimi?...Na pirmą kartą, tiesiog apvertė lentą ir visus šachmatus išmėtė. Dabar sekasi vis geriau ir geriau suvaldyti emocijas. Specialiai pralaimėti prieš vaiką nesistengiu. Pagiriu Augustę už tai, už ką nusipelnė išties: puikiai atliko ėjimus savarankiškai, be mano pagalbos, nepadarė kritinės klaidos ir pan. Jaučiasi pamaloninta už gerą žaidimą ledais ar pan.

   Manau, kad šachmatai - klasikinis, nesenstantis žaidimas, itin naudingas, nes: skatina vaikų ir tėvų bendravimą; lavina dėmesį, loginį mąstymą, atmintį; moko savarankiškumo, gebėjimo garbingai pralaimėti, suvaldyti emocijas. Pagrindinė taisyklė - šachmatais žaisti, jų neužmirštant išsitraukti iš stalčiaus (reikia pasidėti matomoje vietoje, tuomet tikrai prisiminsite, kad jūsų laukia puiki proto mankšta).

Mamytės, ar jūsų vaikai žaidžia šachmatais?..Nuo kada su jais supažindinote savo vaikus?..