Atsisveikinimas su MK

Yra įprasta atsisveikinant pasakyti ką nors šilto ir švelnaus, tačiau taip pat žinoma, kad tikras draugas ne tas, kuris giria, bet tas, kuris tiesą pasako. Tad tebūna mano atsisveikinimas su MK — kartus šokoladas.

   Būdama MK, stengiausi žaisti pagal šio klubo, o kartu ir visos žiniaskaidos taisykles: iš degtuko skaldžiau vežimą, striptizavau ir kitaip intrigavau, arba paprastai sakant, tiesiog stengiausi būti įdomi. Nes geriau man yra būti pavadintai negražiai negu nuobodžiai.

Kaip kad geriau būti sena gulbe negu jaunu bjauriuoju ančiuku. Džiaugiuosi, kad mamytės mano koketavimą suprato, kaip ir suprato mano sąmoningą norą nuolat daugiau mažiau provokuoti.

Tad nors daugumai visuomenės MK asocijuojasi su perekšlių lizdu, turiu pripažinti, kad jame ne tik vištelės gyvena ir beveik absoliuti dauguma mano skaitytojų pastabų buvo taiklios ir teisingos. Ne kiekvienam "autoriui” duota laimė turėti tokių skaitytojų, kurios įvertintų žmogų iš jo tekstų ir taip teisingai, ir taip supratingai.

Iš tiesų nuoširdžiai dėkoju visoms mane skaičiusioms, visoms mane palaikusioms ir ypatingai toms, kurios  rado laiko parašyti ir kritiškų komentarų. Jie man buvo daugiau negu geros kavos gurkšnis, taip gyvybiškai būtinas prie to saldaus MK stalo.

    Dar vienas puikus dalykas, kuris mane čia džiugino, tai dažnos MK pastangos organizuoti savo narėms kuo daugiau renginių, kad mamytėms nebūtų laiko pasijusti atskirtoms nuo viso pasaulio, kad jos turėtų nuolatinę galimybę bendrauti, išeiti į viešumą.

Nustojus dirbti ir atsidėjus motinystei, šito jaunoms mamoms labai dažnai iš tiesų trūksta. Nors pati pripažinimo, savirealizacijos ar auditorijos poreikį paprastai patenkinu kitais būdais negu siūloma MK, vis dėlto projekto ,,Pasitik pavasarį lieknesnė“ idėjai nebuvo įmanoma likti abejingai, bent jau man tai buvo šio klubo šedevras, ir aš esu nepaprastai dėkinga ir laiminga, kad būtent man teko galimybė jame pabūti.

   Tai tiek to šokolado, o dabar apie priežastis, kodėl ne kiekvienai moteriai, patyrusiai motinystės džiaugsmą, yra įmanoma būti MK ir nejausti dėl to diskomforto.

Pirma, pateliškumas dažną moterį taip įtraukia, kad ji užmiršta visą aplink egzistuojantį pasaulį. Ne veltui kino filmuose ar net teatro spektakliuose jos vaizduojamos ,,nuvažiavusiais stogais“, galinčios, pavyzdžiui,  pobūvyje, atnešus karštą, kaimynui iš kairės pradėti smulkinti gabalėliais vištienos kepsnį.

Jau nekalbu apie tai, kad į motinas, po vaiko auginimo atostogų sugrįžusias į darbą, žiūrima kaip į antrarūšes ir jų nevisavertiškumas pabrėžiamas netgi įstatymais.

Pavyzdžiui, mano srities darbuotojams neleidžiama įgyti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, kol nuo grįžimo į darbą po vaiko auginimo atostogų datos nepraėjo bent vieneri metai. Tokia yra karti tiesa, ir man labai gaila, kad MK svetainė savo daugumos rubrikų  tekstais įsitvirtinusį visuomenėje mamytės kaip ribotos moters įvaizdį tik stiprina. 

Mano nuomone, MK redaktorės turėtų atsakingiau vertinti mamyčių siunčiamų tekstų kokybę ir nepasiduoti provincialios žiniasklaidos sindromui, kai dėl didesnės prenumeratos ir populiarumo į viešumą išleidžiami vadinamojo tipo ,,Mums rašo“ straipsniukai, kurių vieninteliai skaitytojai dažnai tėra jų autoriai.

   Antras nepriimtinas dalykas — bent jau tai galima suprasti iš klubo pavadinimo — tėvelių eliminavimas iš vaiko auginimo pasaulio. Tiesą sakant, nežinau, kokia buvo šio klubo sukūrimo idėja, veiklos strategija, bet man atrodo, kad įkurti tokio pavadinimo klubą yra taip pat blogai, kaip kūdikių pervystymo patalpas pavadinti ,,Motinos ir vaiko kambarys”.

Suprantu, kad tėvai formaliai ir neformaliai šiame klube figūruoja, bet labai gaila, kad to neatspindi pavadinimas. Būtent dėl to sunku MK priimti kaip rimtą sambūrį ar organizaciją, o būti kavutės ar kitokio poilsio nuo protinės veiklos klubo nare ne kiekvienam norisi.

Šiuo atveju daug prasmingesnis atrodo dalyvimas ,,Tėvų forumo” veikloje, kadangi ši organizacija yra pajėgi daryti įtaką ne tik formuojant švietimo politiką valstybėje, bet ir sprendžiant kitus tėvams aktualius klausimus. Šlykštus funkcionieriško stiliaus sakinys, bet tiek to.

   Ir trečias, tebūnie priešpaskutinis pipiras, yra daugiau bendro pobūdžio pamąstymas, ar yra įmanoma būti MK toms, kurios visą gyvenimą vyrus mylėjo labiau negu vaikus. Vienos laidos filmavimo metu Eglei pasakiau, kad Žmonų klubo idėjos realizacija būtų daug prasmingesnė.

Šiais, vienišų motinų ir vyrų trūkumo laikais daug naudingiau būtų įkurti klubą, kuriame kiekviena moteris galėtų papasakoti, kaip jo ieškojo (t. y. kiek laiko ir kaip jį gimdė), ką jis mėgsta valgyti (ar jau paragavo jos gamintos mėsytės), ant kokio šono jos brangusis mėgsta miegoti (ir kokia pagalvytė jam reikalinga ar nereikalinga) ir kokias knygutes ir kokias laideles jis mėgsta vakarais žiūrėti.

Juk liaudies išmintis sako: ,,Geriau šiaudinis vyras negu du auksiniai vaikai”.  Ir tai tiesa. Man per gyvenimą teko sutikti labai daug moterų, kniaukiančių dėl to, kad paaukojo savo gyvenimą vaikams, bet nė vienos, kuri atgailautų dėl to, kad vyrus mylėjo labiau.

Suprantu, kad tokios mano kalbos nėra formatas ir į eterį negalėjo būti išleistos. Nors, mano nuomone, laida ir pats klubas būtų daug įdomesnis, jei būtų pateikiamas ir kitoks požiūris. Kaip iškart jaučiu disharmoniją būdama aplinkoj, kur negirdėti vyriškų balsų, taip ir jaučiu nepasitenkinimą, kai rodoma tik gražioji pasaulio pusė. Man tai nepilnakraujis gyvenimas, o ir gėrio skonį pajunti tik blogio fone.

  Ir paskutinis, mane nemaloniai stebinantis dalykas yra tai, kad MK yra įmanoma tik užsiregistruoti, bet nėra įmanoma išsiregistruoti. Gal kam ir atrodys keista, bet realybė yra tokia, kad ,,Mamytė” devyniasdešimčiai procentų moterų — tik laikina būsena.

Liūdna, bet po kelerių metų dauguma jų taps mamomis, dar po kiek laiko ,,motkelėmis” ar net ,,motkomis”, lygiai taip pat, kaip dauguma tėvų taps seniais. Iš tikrųjų tik vienetams nusišypsos laimė būti visur ir visada vadinamoms mamytėmis.

Ir prisipažinsiu, man nieko nėra gražiau išgirsti, kai vaikai, jau būdami subrendę, kalbėdami su draugais, savo tėvus vadina ,,mamyte” ir ,,tėveliu“. Kaip auklėti vaikus, kad jie išsaugotų pagarbą ir nesavanaudišką rūpestį tėvais visur ir visada — man tebėra mįslė.

Būdama žurnalistė, išgirdusi dvidešimtmetį, kalbantį su draugais ir vadinantį gimdytojus mažybiniu vardu, nepasikuklinčiau paprašyti jo tėvų koordinačių ir paknopstom nubėgčiau interviu.

Taigi atsisveikinant belieka palinkėti, kad kuo daugiau MK narių išliktų tokiomis Mamytėmis, kokios jos yra dabar, kiek įmanoma ilgiau ir net amžinai. Sėkmės ir kantrybės Jums, brangiosios.