Dar taip norėtųsi pasivaikščioti kokiu neaplankytu pažintiniu taku tokį gražų rudenį, bet šio noro vis nepavyksta įgyvendinti. Bet jei ir nebepavyks, užskaitysim bent šį pasivaikščiojimą po atnaujintą Eibariškių parką. Tai ne didelio, mano gimtojo Radviliškio, miesto parkas. Pradėtas kurti nuo 1991 m. O šį rudenį po kraštovaizdžio formavimo, naujų takų kūrimo, medžių pjovimo, genėjimo ir naujų augalų sodinimo, atvėrė savo takelius, tiltelius ir kitus grožius miesto gyventojams.
Tas parkas augo kartu su mumis. Parko tvenkinyje būdavo pačios smagiausios vasaros maudynės. Todėl labai smalsu buvo pasižiūrėti kaip visas parkas pasikeitė.
Tos auksinio spalio spalvos mane šį rudenį taip pakerėjo, kad net gaila tų beišnykstančių spalvų. Labai tapybiškas metas.
Tvenkinukas ir tolumoje matyti apžvalgos bokštelis.
Mediniai takeliai patogiam priėjimui, privažiavimui, pravažiavimui. Parke gausu ir senjorų, ir mamų su vėžimėliais, ir sportuojančių, ir vaikščiojančių, ir riedančių įvairiomis transporto priemonėmis. Parkas tapo miesto gyventojų traukos objektu.
Bevaikštant kai kurie vaizdai man priminė kitas aplankytas vietas, truputį net pamario kraštą.
Iš to apžvalgos bokštelio atsiveria rudeniški parko vaizdai.
Dar liko žymės, jog nesenai tik tvarkyta, dar nespėjo sudygti žolė.
Dar bus ir labirintų, tinklinio aikštelė ir t.t. Ir net visko iki galo neištyrinėjome, neapėjome. O ir augalams reikės metų kitų jog suvešėtų. Bet pamatytas vaizdas nudžiugino. Kaskart atvykus turėsime kur visai šalia išeiti ir pasivaikščioti gamtoje.
O pavargus ir prisėsti. Mažiausias šeimos vaikščiotojas nuvargo, bet ir jam patiko bėgioti, lipti, suptis.
Smagu atrasti tokias vietas su vaikais. Čia laisvė, gamtos pajautimas, atsipalaidavimas.