Pirmiausia - labai džiaugiuosi mūsų valdžios susikooperavimu ties vaikų teisių apsaugos įstatymu. Gaila, kad reikėjo tiek daug laiko ir skaudžių istorijų, kad pagaliau niekam nesudrebėtų ranka, paspausti "UŽ", nesvarbu, kad seimo salėje buvo kaip per pertraukas tarp pamokų mokykloje ir daugelis nebuvo susitelkę. Bet ačiū tam likusiam blaivaus proto lašeliui, kuris leido nuspręsti teisingai. Net 114. Vienbalsiai. Nesileisiu į apmąstymus, kur dingo visi "šaukiantys", "prieštaraujantys", "akis draskantys". Geriau skirsiu savo mintis, "o kas toliau?".
Ar mes pasiruošę keisti save? Ar mes pasiruošę pripažinti savo klaidas ir mokytis jas taisyti? Ar mes galų gale bent šiek tiek pabandysim suprasti, kad auklėti vaikus galima, o dabar ir reikia auklėti kitaip?
Jei mums, visuomenei, pliaukštelėjimas ranka per užpakalį, ausies užsukimas, trenkimas per pirštus, pliaukštelėjimas per veidą, liejimas šaltu vandeniu, purtymas, apšaukimas, žeminimas, įžeidinėjimas iki šiol atrodė kaip auklėjimas, tai dabar galvokime iš naujo, nes NE - tai nėra auklėjimas, tai SMURTAS.
O jei galvojame, kad "tai ką dabar auklėti vaiko negalėsiu ir vaikas žinos tik savo teises, bet ne pareigas", tai vėlgi galvokite iš naujo, NE - jūs galėsite auklėti vaikus, tik tikrąja ta žodžio prasme, o ne jėga.
Jei didelei visuomenės daliai smurtinis auklėjimas atrodė kaip kasdieninė norma ir jie net argumentuotai nesuprasdavo, kad taip negalima, tai galbūt įstatymas padės tai įsisamoninti. Jei nesinori suprasti, tai PRAŠAU - tiesiog žinokitės, kad to negalima ir tai baudžiama.
Nemanau, kad įstatymas pakeis ką nors automatiškai per vieną dieną, tačiau žmonių pasamonėje per kažkokį laiko tarpą įsitvirtins natūralus suvokimas kas yra teisinga, o kas ne. Ir sėdžiu besidžiaugdama ir suku galvą "o kas toliau?" ir tikiuosi visuomenė ir toliau nenustos spausti valdžios sutvarkyti mechanizmus, kad įstatymas veiktų sėkmingai.
O ką galiu padaryti aš pati? Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų? Kažkur spaudoje mačiau besipiktinančių žvakučių uždegimo akcijomis, viešų žmonių pasisakymais, tiesiog paprastų žmonių "post'ais" Facebook, kad tai neva tik tušti žodžiai, pasireklamavimas ir niekas dėl to nepasikeis. Tačiau juk viskas ir prasideda nuo kalbėjimo. Mes turime netylėti ir turime pradėti matyti kas dedasi už mūsų namų sienų, mes turime garsiai pasakyti, kas yra netoleruotina ir netgi dabar jau prieš įstatymą. Mes turime visais turimais argumentais diskutuoti ir įrodinėti kodėl smurtas yra blogai. (dabar net ir džiaugiuosi turėdama naują argumentą, kai maniškiai pasibaigs "tai prieštarauja įstatymui, tai draudžia įstatymas").
Man tikrai nuoširdžiai neįdomu, KODĖL tu trenkei vaikui ir dar labiau nerūpi, KAIP jis tave išvedė iš kantrybės. Jis yra vaikas, o tu suaugęs, kuris turi parodyti, kaip spręsti problemas ir išmokyti vaiką susidoroti su savo emocijomis. Kadangi tu esi suaugęs ir dažnai dižiuojiesi, kiek turi patirties ir daugiau žinai, nei vaikai - tai prašau, visa "scena" tai parodyti. Susivaldyti, kalbėtis, aiškinti, aiškinti ir dar kartą aiškinti. O jei nežinai, nebijok to pripažinti slėpdamasis po žodžiai "o aš irgi vaikystėje gavau ir ką, doru žmogumi užaugau". Ne, neužaugai, jei nori svaidytis kumščiais, kaip ir prieš tave svaidėsi. Ne neužaugai, jei tau elementariai negaila vaikui suduoti vien tik todėl, kad jis tavo akimis "susimovė".
Taigi visi, tame tarpe ir aš, pagaliau baikime apsimesti, kad mes geriau žinome ir eikime pasidomėti, kas tas vaikų auklėjimas yra ir kaip tai daryti teisingai. Vien aš dabar "pagooglinusi", radau bent 4 tiriamuosius straipsnius apie auklėjimą, taigi nesakykite, kad "visi aiškina ko nedaryti, bet nepasako ką daryti". Pajudinkite sėdimąją ir pasiimkite knygų. Bet dažnesniu atveju, užtenka pajundinti pirštukus ir informacija Jums kaip ant delno.
Nepamirškime - "karma is a bitch" ir ji sugrįžta bumerangu.
O šiaip peace. Pasidžiaukim vienu mažu žingsneliu sveikesnės visuomenės link ir dirbkim toliau. Pirmiausia su savimi.
Tai ar pasiruošę keisti save?
Linkėjimai!
