Ar Jums būtinas vyro dėmesys?

Maniškis dažnai man sako:"Neduok pavalgyti, bet duok dėmesio." Ir šiuo klausimu jis yra teisus. Tik, aišku, kiekvienas tą dėmesio rodymą supranta savaip.

Vieniems tai pastovus komplimentų sakymas, tenkinimas vienas kito užgaidų, buvimas visur kartu, klusnumas ir t.t. Ne paslaptis, kad mes, moterys, svajojame apie princą ant balto žirgo. Bet yra ir tokių, kurioms užtenka, kad vyras kasdien grįžta namo, negeria, nesimuša, pas kitas nevaikšto.

Kaip pasakytų mūsų močiutės, ko daugiau norėti, auksinis vyras. Bet mes norime, norime kai ko daugiau. Norisi gyventi, o ne tiesiog egzistuoti ir daugeliu atveju - vysti.

Kuria prasme vysti? O tiesiog kaip gėlei, kuri vysta nelaistoma, kuriai mažai saulės ir pan., taip ir moteris, negaudama nors kruopelės vyro dėmesio, ilgainiui tampa nusivylusi, liūdna, o tuo pačiu nebeįdomi nei sau, nei aplinkiniams.

Įsivaizduokite, kad Jūs pasipuošiate, paruošiate gardžią vakarienę ir laukiate savo brangiausiojo. Jisai grįžta ir net nepagyręs, kad puikiai atrodote, puola doroti kepsnį, o pavalgęs eina žiūrėti televizoriaus. Ką tada? Pykstate, niurzgate, o gal tiesiog nuryjate kartėlį ir imate kaltinti save, kad kažką ne taip padarėte. Po kelių tokių situacijų daugelis mūsų tiesiog praranda norą stengtis, puoštis ir švytėti.

Mane pačiai vyrų dėmesys tiesiog "veža". Tai būtina lyg oras. Ir nesvarbu, ar tai savojo, ar kito vyro rodoma simpatija, mestas žvilgsnis. Dabar tikriausiai daugelis pagalvojote, nesąmonė, man svarbu tik saviškio rodomas dėmesys, bet drįsčiau nuoširdžiai tuo suabejoti.

Tiesiog tokios mes, moterys, ir mums malonu, kad mus gatvėje nulydi vyriškas žvilgsnis, dailus vaikinas atidaro duris, ar seksualus kaimynas pamerkia akį.

Kiek Jums tai yra svarbu? Ar galite be to gyventi? O gal kažkaip kitaip kompensuojate tą dėmesio negavimą ir Jums to visai nereikia.