Ar daugiavaikei mamai įmanoma derinti darbą ir šeimą?

Jurgitos Pocienės, Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovės, požiūriu, anais laikais mūsų promočiutės būtų tikrai atrodžiusios keistai, jei būtų turėjusios tik vieną du vaikus.

Didelės šeimos buvo normalu, ir dėl to nekildavo nė klausimas: „Senovėje vaikai buvo Dievo dovana, o jau kaip išgyventi, buvo kitas klausimas. O dabar svarbiausia susikurti patogų gyvenimą, o tik paskui pagalvoti apie vaikus. Beje, sovietiniais laikais daugiavaikė šeima turėjo lengvatų. Pati esu iš nedidelės šeimos (turiu vieną seserį), bet turėjome kaimynus, kurie augino keturis vaikus. Tai jie tais laikais iš karto gavo keturių kambarių butą. Dabar turbūt apie tai būtų galima tik pasvajoti.

Nesakau, kad sovietiniais laikais buvo geriau, tačiau mūsų valdžiai ne pro šalį būtų suprasti, kad tėvai, auginantys daugiau vaikučių, iš tiesų dirba sunkų darbą. Tai yra pats atsakingiausias ir svarbiausias darbas, koks tik gali būti. Mes auginame, ugdome ir auklėjame žmones, kurie vėliau taps tais pačiais mokesčių mokėtojais, profesoriais ar valdžios atstovais.“

J.Pocienės teigimu, šiais laikais didelė šeima – tai prabanga:

„Taip pasakys ne vienas ir iš dalies jis bus teisus. Kiekvienai šeimai finansinis stabilumas yra labai svarbus. Tačiau sukūrus šeimą, atsiranda ir kitų dalykų. Kartais pamąstau, kad ne tėvai planuoja vaikus, o vaikai renkasi tėvus. Juk būna, deja, labai dažnai, kai planuoja planuoja, o kaip nėra, taip nėra. Tada atsiverčia kita medalio pusė, kai labai nori, bet nebegali turėti vaikų.

O jei Dievas mus apdovanoja vaikais, tai yra pati didžiausia laimė. Pvz., aš iš savo vaikų išmokstu tyro džiaugsmo. Tik vaikai sugeba džiaugtis ir stebėtis nemeluodami. Visi vaikai gimsta geri, tik vėliau netinkamas auklėjimas juos pakeičia. Dar vienas labai svarbus dalykas, kurio suaugusieji galėtų pasimokyti iš savo vaikų, – tai kantrybė. Ji tampa geležinė, kai reikia tūkstančius kartų atsakinėti į tuos pačius klausimus. Be to, kiekviena mama turi sudėlioti prioritetus ir nebedaryti tų darbų, kurie nėra būtini. Taigi ji išmoksta organizuotumo.“

Paklausta, kaip daugiavaikėms mamoms pavyksta derinti darbą ir šeimą, J.Pocienė pabrėžė, kad jai samdomas darbas tapo nelabai įmanomas:

„Vaikai serga, o jei suserga vienas, tai, žiūrėk, ir kitas pradeda sirguliuoti. Pradėjau mąstyti apie tokią veiklą, kuri leistų dirbti namuose ir nesulaukčiau priekaištų, kad turiu per daug vaikų. Deja, šis požiūris yra labai gajus.“ Moteriai teko išgirsti ne vieną istoriją, kai motina, turinti tris vaikus, niekaip negalėdavo susirasti darbo. Jai būdavo labai paprastai paaiškinama, kad „tavo vaikai sirgs ir tu būsi mums nenaudinga“.

Tokia liūdna tikrovė, todėl J.Pocienė kviečia visas mamas pamąstyti, kaip kurti kažką savo, pradedant mažais verslais, rankdarbiais, ir baigiant privačių darželių, tokių, kaip Austėjos Landsbergienės, kūrimu. Apie tai derėtų pagalvoti ir dėl to, kad auginti daugiau vaikų yra sunkiau:

„Daugiavaikės šeimos turi sukurti materialinę bazę, užimti savo atžalas veiklomis ir sugebėti jais pasirūpinti visapusiškai. Todėl ir sakau, kad vaikų auginimas – labai atsakingas darbas, kurį reikia įvertinti. Mūsų asociacijai priklausančios šeimos yra pavyzdinės. Labai dažnai daugiavaikės mamos, kurios mus susiranda, arba turi savo veiklas ir dirba individualiai, arba net turi savo verslą.

Čia yra ir vertėjų, ir žurnalisčių, ir gydytojų. Moterų, dirbančių samdomą darbą, nėra daug, nes, kaip ir minėjau, darbdaviai negali, o gal nenori suteikti lankstaus darbo grafiko mamoms, turinčioms, tarkim, keturis vaikučius.“

Daugiau apie tai: Atgimimas.lt

Ar jūs, augindamos kelis vaikučius, grįžusios į darbą susidūrėte su neigiamu darbdavių požiūriu?