Apie mažas sielas ir jų didelius pėdsakus

2014-01-14 Antradienis

Esu ta, kuri mėgsta viską pamatuoti ir pasverti, viską žinoti ir nujausti, viską valdyti ir laikyti savo rankose. O nėštumas pasirodo man buvo ir bus didžiausias nepamatuotas ir nepasvertas, nenujaustas ir nežinomas, o labiausiai iš rankų slystantis periodas. Iki šiol nežinau kaip aš pasiryžau bristi į tai antrą kartą. Turbūt taip jau sudėta, turbūt vaikai patys pasirenka kada ateiti. Turbūt tiesiog reikia viską priimti taip kaip yra dabar ir taip kaip šiandienos duota, mažiau planuojant, daugiau imant iš tos akimirkos. To mane išmokė pirmasis nėštumas ir pirmojo vaikučio auginimas. Ir šią akimirką esu rami, laiminga, užsidegusi ir labai dėkinga, kad ta maža siela, pasirinko būtent mūsų šeimą ir pasirinko ją dabar.

Dar besvajodami apie vaikus, o vėliau ir augindami Jonuką vis pakalbėdavome kad tikrai norime didesnės šeimos, bent jau su dviem vaikučiais. O kai Jonukui sukako metukai, jau pradėjome tą temą gvildenti dažniau. Prisipažinsiu, aš buvau didžiausias stabdis bet kokioms svajonėms, nes...tiesiog bijojau. Norėjau ir bijojau. Tačiau bijojau labiau. Bijojau, kad lyg va jau gyvenimas grįžta į savas vėžes, sūnus pradėjo miegoti naktimis, jau ir laiko sau galiu skirti vis daugiau, galiu grįžti prie mėgstamos veiklos ir senų pomėgių, planuoti ateitį, o bristi vėl į nežinią!? Kaip seksis auginti du, kaip seksis viską spėti, o jei vėl nemigo naktys, o jei vėl pilvuko problemos, o jei vėl skausmingas dantų dygimas? Manęs tai visai nežavėjo. Labiausiai bijojau, kaip sektųsi auginti dvi asmenybes, kai vienai atrodo laiko paroje neužtenka, kaip padalyti meilę dviems, kai atrodo turi meilės tik tam vienam vieninteliam. Bet ėmė ir atejo laikas, kai noro atsirado daugiau nei baimės, vidinis balsas sakė, tu gali, o širdis sakė - tu nori. O aš ir patikėjau.

Taigi nėštumas gavosi ir vėl kaip pirmasis - planuotas, kaip Dievas duos. O davė kaip ir pirmagimį iš antro karto. Nuojautos neturėjau, o gal ir neklausiau, tiesiog naujųjų metų išvakarėse pasidariau nėštumo testą kuris rodė teigiamą atsakymą. Su pirmagimiu kažkodėl euforijos nepajutau, o šį kartą aplankė toks neapsakomas džiaugsmas ir ramybė, kad pasėdėjau apsikabinusi save ir tik tada išlindau iš vonios pranešti žinios vyrui. Mane krėtė vidinis drebulys, todėl tik ištiesiau tą teigiamą testą jam prieš nosį ir norėjau, kad pats susiprastų. Ir susiprato. Taigi planas, kaip Dievas duos, mums patiko ir tiko. 

Šiuo metu laukiuosi 7 savaitė. Kiekvieną rytą pasisveikinu su savo maža siela, o vakare apsikabinusi palinkiu saldžių sapnų. Pagaunu save vis apsikabinusią save, savo pilvą, kurio dar nesimato ir vis paskendusią svajonėse. O Jonukas kiekvieną rytą paglosto savo būsimą sesutę/broliuką ir duoda bučkį, kaip ir mamai ir jau dabar jaučiasi pats geriausias brolis pasaulyje. Kas keisčiausia, sužinojus, kad laukiuosi, kažkur pradingo visos baimės, visi praktiniai rūpesčiai, tokie kaip suderinti abiejų dienotvarkes, kaip paskirstyti laiką, kaip spėti padaryti valgyti, o kaip išmokinti vyresnėlį daryti į puoduką ir miegoti savo lovytėje, iš kažkur atsirado dar daugiau tos besalyginės ir nematuotos meilės ir šilumos tai negimusiai ir mažai sielai, kuri įsitaisė mano pilvelyje 9 mėnesiams. 

Buvau jau pirmo vizito pas gydytoją, kuri nors ir keista nepažiūrėjo echoskopu, bet išrašė krūvą lapelių tyrimams, kuriuos aptarsime po poros savaičių. Pirmasis susitikimas su mano maža siela bus kažkur po mėnesio kai darysiu pirmą echoskopą.  Klausimas ar noriu sužinoti kokios lyties ta maža siela bus - atsakymo neturiu. Pirmuoju neštumu mes nenorėjome žinoti ir iki pat gimimo nežinojome ko laukiamės, o šį kartą nežinau, turbūt paliksiu vėl akimirkos žavesiui, jei norėsiu sužinosiu, jei ne, tai ir nereikia. Kitas klausimas, kuris seka, o norime berniuko ar mergaitės, vėlgi svajoti galima apie porelę, bet jau kaip likimas išsirinko taip ir bus nuostabu. Jei bus mergaitė, bus jaunesnioji sesutė Jonukui, kurią jis gins nuo pasaulio negandų, o jei berniukas - bus broliukas, kuris bus žaidimų ir sielos draugas.

Pirmasis nėštumas fiziologiškai nebuvo labai sunkus, turėjau beveik visus nėštumo požymius po biškį, nei labai pykino, nei labai ką skaudėjo, nei labai turėjau kokių problemų. Priaugau nemažai - 21 kg ir dėl to buvau nelabai mylima gydytojų, tačiau pabaigoje man buvo svarbiau jaustis ramiai ir ruoštis gimdymui nei galvoti apie dietas ir svorius. Svorį "pamečiau" per pusę metų ir gydytojams teko pripažinti kad tokia jau mano fiziologija. O dėl jos baisingai pergyvenau. Raskit Jūs moterį, kuri nepergyventų priaugusi 21 kg? O šį kartą kažkaip sakiau jau kaip bus taip bus, svarbu tik viskas gerai, bet aišku išmokau taisyklę, kad valgyti už du nebereikia. Nėštumas pasibaigė 39 savaitę, savaitė prieš terminą ir labai greitai per 4 val. 20 min. gimė 4200 g ir 50 cm Jonukas. Labai tikiuosi kad ir šis nėštumas bus nesunkus, bet šį kartą ramus ir vidumi.

Noriu, kad manęs neapleistų tas nuostabus ramybės jausmas, t.y. toks, kad viskas vyskta taip kaip turi vykti ir noriu palinkėti visai mūsų šeimai kuo daugiau artumo, vienybės ir kantrybės su manimi, net ir sau pačiai. P.S. Hormonai ne mano draugai ir jei jie veiks taip, kaip pirmąjame nėštume, stiprybės aplinkiniams tikrai reikės.

2012-01-24 Penktadienis

O šiandien mūsų maža siela išskirdo pavėjuj, nusinešdama dalį mūsų svajonių kartu. Pasiėmė ir dalelę mūsų sielų bei širdies. Turbūt ne laikas. Turbūt ne mūsų jai reikėjo.

Po eilinio vizito pas gydytoją vis mintis neapleido, kodėl gi man nedarė echoskopo, ar tikrai viskas ten pilvelyje gerai, vis kažkokios mintys mane aplankydavo ir su nekantrumu laukiau būsimo vizito, aptarti tyrimus.

Vakar per pietus keistai sudiegė pilvą, o po pietų pasijutusi blogai nuvykau į ligoninę, kur buvo nustatytas nesivystantis nėštumas. Nemokėjau priimti šios naujienos, tik aklai klausinėjau techninių klausimų ir kelis kartus vis paklausiau ar aš pati kaip nors galėjau įtakoti tokią baigtį. Mūsų maža siela buvo 4-5 savaičių dydžio ir net nepanaši į 8 savaičių grūdelį. Buvo skaudu tai girdėti, o ekrane matyti tuo labiau. Nieko panašaus į užsimezgusią gyvybę, spurdantį gyvybės kamuolėlį. Pasitarę su gydytojais, nusprendėme imtis nemalonios procedūros, nei viską palikti savieigai ir didinti komplikacijų tikimybę ir pakenkti ateičiai. Ir nebenorėjau laukti pati, norėjau greičiau užversti šį puslapį, nes supratau, kad jei tempsiu, bus tik skaudžiau.

Po procedūros, gydytoja tik patvirtino, kad mano sprendimas buvo geras, nes delsimas būtų pakenkęs mano sveikatai ateityje, todėl tuštumą po procedūros pildžiau ieškodama šviesos spindulių šioje juodoje akimirkoje. Džiaugiausi, kad tai kas turėjo įvykti, visgi įvyko dabar, nei vėliau, kad visgi mano organizmas tai pats parodė ir natūraliai, be didelių sutrikimų, džiaugiausi, kad turiu Jonuką, kurio buvimas pripildo gerų emocijų, džiaugiausi, kad turiu mamą šalia, kuri laikė už rankos ir suprato kiekvieną ašarą.

Gydytoja minėjo, kad nesivystantis nėštumas pasitaiko 70 proc. moterų su antru trečiu nėštumu, kas manęs nepaguodė, tačiau supratau, kad nesu vienintelė ir turbūt netgi mano aplinkoje yra pilna mamų kurios tai patyrė, todėl reikia kovoti su noru slėptis po lapais lyg tai būtų kažkas gėdinga ir lyg tai būtų kažkas dėl ko reikia jaustis kaltai. Nesivystantis nėštumas nėra įtakojamas išorinių veiksnių. Tai genetika ir tiesiog tai mažai sielai kažkas nepatiko, todėl ji nepasiliko.

Ačiū Jonukui už visus bučinukus tai mažai sielai, ačiū už paglostymus ir mylavimus, manau mažoji siela jautė visa kas geriausia, kol buvo su mumis ir viliamės, kad ji kada nors sugrįš pas mus, kai jai bus tinkamas laikas.

Viskas praeina, tikiu ir šitas skausmas praeis ir paliks tik patirtį ir nuoširdų supratimą, kaip viskas yra trapu ir kaip reikia branginti akimirką ir šalia esančius. Jie visi neateina pas mus lengvai, tačiau išeiti gali labai lengvai.

Ačiū Mantai, kad esi :*