Neseniai vieną nežiemiškos žiemos vakarą visai atsitiktinai pažiūrėjau filmą "Kafarnaumas". Pradėjau žiūrėti kaip eilinį filmą, nieko apie jį nežinodama. Tai - 2018 metų filmas(drama), kuris taip supurtė, sukėlė tiek visokių emocijų...! Šis filmas - laimėjęs Oskarą ir daug kitokių apdovanojimų. Negaliu nepasidalinti. Reikėtų šį filmą pažiūrėti visiems mūsų tautiečiams, ypač tiems, kurie jaučiasi nelaimingi, pavargę, išduoti ir pan. Visiems, kurie augina vaikus ir pavargsta nuo jų triukšmo, kaprizų ir pan. Visoms mamoms ir tėčiams, kurie pagalvoja "ir kada gi aš pagaliau išsimiegosiu, nes mano kūdikis naktimis mane vis žadina"...Netgi visiems šiek tiek vyresniems vaikams, kurie neklauso savo tėvų, iš jų reikalauja naujo kompiuterio, naujos pramogos...
Šiame filme pagrindinius vaidmenis suvaidino ne profesianalūs aktoriai, bet žmonės, kuriuos režisierė rado tiesiog gatvėje. Pagrindinis šio filmo herojus - dvylikametis sirų berniukas, kuris savo tėvus paduoda į teismą. Išties yra už ką. Kartais vaikai brandesni už suaugusiuosius. Šis filmas - apie vaikų išnaudojimą, kur vyksta kasdienė vaikų kova už išgyvenimą. Ypatingai jautriai sukurtas filmas. Verkiau ir dėkojau Dievui galvodama apie tai, kokia esu laiminga, kad mano vaikui to nereikia patirti. Filmą žiūrėjau dar nepaskaičiusi šio filmo režisierės, libanietės Nadine Labaki interviu apie šį filmą. Tačiau, kai perskaičiau, kad visa tai - realybė, tiesa, tikras žmonių libaniečių gyvenimas....Skaudu ir gėda už visą žmonių giminę...Filmui kurti medžiaga Libano gatvėse buvo renkama net trejus metus, metus su puse - filmas filmuojamas ir 6 mėnesius - montuojamas. Operatoriai tiesiog įsimaišydavo gatvėje tarp žmonių ir filomuodavo. Taigi, filmas pasižymi dokumentalumu. Išties, net sunku patikėti, kad taip gerai gali vaidinti vaikai!
Kai per TV rodo pabėgėlius, niekada nesužinai, kokie jų likimai...
Paskaitykite šio filmo režisierės interviu:
Dar apie filmą ir jo kūrimą galite paskaityti čia:
https://www.7md.lt/kinas/2019-04-05/Nenoriu-buti-ciniska
