Anūkų džiaugsmas

Močiutės močiutės močiutės.. Apie jas sukurta daugybė eilėraščių, dainų, rašomi ilgiausi tekstai. Ir visi jie - tik teigiami, močiutes iliustruojantys kaip gėrio, pagalbos, ramybės įsikūnijimą. Gaila, bet labai dažnai išgirstu ir nesmagių istorijų kaip kad mamos skundžiasi, jog vaiko močiutė nesidomi juo, kad nenori aplankyti, kur nors nusivesti, kad šalinasi vaiko priežiūros, randa įvairiausius pasiteisinimų kodėl yra užsiėmusi ir negali skirti laiko anūkams.

Gaila, bet šis reiškinys vis dažnėja. Galima samprotauti kodėl taip vyksta: gal pervargusi nuo savo vaikų auginimo, vyresniame amžiuje nori atsipūsti ir pagyventi sau. Kitos pasiteisina, kad anūko tėveliai labai jauni, tad patys tegul ir auginasi juos.

Bet šiandien ne apie tai. Šiandien noriu papasakoti ir pasidžiaugti savo dukros močiute (Šaunus ir močiutės vyras, bet apie jį kada nors atskirai ), kuri dirba daug, bet bet kuriuo atveju visada randa laiko anūkei. Kuri skambina jai kiekvieną dieną, jei nėra šalia. O svečiuojantis močiutės namuose gauna glėbį dėmesio, meilės, bučinių ir begalę kitų dalykų.

Žinoma, ji ir palepina, dažniau duoda skanėstų, bet dabar suprantu, kad tikriausiai tai ir sukuria nuostabų vaikystės prisiminimą.

Visada mačiau koks mano dukrai svarbus močiutės buvimas šalia, bet tik dabar supratau, kad jis vis stiprėja ir kiekvienąkart pasidžiaugiu, kad net ir man nesant, močiutė gali beveik mane atstoti. Galvodami, kad jau mūsų mergaitė pakankamai didelė (jai 3,5met), šią vasarą pradėjome ją ilgesniam laikui palikinėti pas močiutę. Iš pradžių lengvai nerimaudavome, kaip ji išbus be mūsų dvi tris dieneles, bet neseniai sakant, kad ,, atvažiuosiu tavęs rytoj'', pajaučiau dukters nerimą. Jai taip patiko svečiuotis pas senelius, kad pergyveno, kad jau teks išvažiuoti. Tokie jos jausmai dar labiau sustiprino mano tikėjimą, kad nuvežti anūkus seneliams ir sveika, ir naudinga.

O ką anūkė su močiute veikia per dienas?  Eina prie upės ir močiutė leidžia išsipurvinti ir persirengti nesuskaičiuojamai daugybę kartų; jos skina ir iškart deda į burną uogas darže; močiutės draugės atveža begalę pačių skaniausių saldėsių ir juos galima valgyti nesislepiant, ir visad gausi paskatinimą: ,, Imk dar! ''; jos kepa skaniausius blynus; o parduotuvėje perka trokštamus produktus; kiekvieną vakarą jos skaito pasakas, o po to dar ilgai kalba apie tai, ką veiks rytoj; jos miega šalia viena kitos, todėl ryte iš naujo aptaria dienos planus arba ką sapnavo.

Tik pas močiutę galima po kambarius vaikščioti su batais, į vonią suvesti visą ant krašto esančią prausimosi atributiką. Tik pas močiutę galima arbūzo atsikąsti tiesiogiai, o ne pjaustant gabaliukais, o ir medų iš stiklainio valgyti rankomis.

Ir man jau negaila, kad mano vaikas pas močiutę valgo daug saldumynų, nes tas prisiminimas bus vienas nuoširdžiausių ir įsimintinų kai mano dukra paaugs.

Ir pasaulyje yra daugybė šaunių močiučių, o ar Jūs pažįstate tokių??