Stovint ant metų slenksčio norisi apžvelgti metų dosnumą. Jis buvo pažymėtas ir praradimais, ir atradimais. Netekome savo mylimo katuko Mauricijaus, jo vietą bando užpildyti Paloma. Rašau žodį "bando", nes visi mes individualūs ir nėra kopijos, kuri galėtų atstoti tą, ką turėjome. Nebent gali atnešti dar nepatirto, neišgyvento. Šįmet užvėrėme pradinės klasės duris, su didžiule baime kas bus toliau? O tas "toliau" paaiškėjo, kad nėra baisus. Klasė nors nauja, bet draugiška, miela, anot vaiko - puikesnė. Mokytojai? Jie irgi ne raganos ir ne raganiai. Mokytis tenka daugiau ir sunkiau, bet juk dabartinis toks tikslas ir yra. Lieka laisvalaikio, jei "varnų nešaudai" per pamokas. Tuomet namie gali užsiimti savo mėgiama veikla. Didesnis užimtumas moko laiko planavimo pagrindų ir to "ką gali padaryti tuoj, neatidėk rytoj", nes tas "rytoj" gali būti vargingas, miegingas, ar nesveikatingas. Taip atsiranda motyvacija viską atlikti nuo A iki Z.
Turbūt daug kam iškilo klausimas kaip su konkursais? Taip, taip spėjame. Tik dabar labiau apsvarstome ar čia, ar čia geriau sudalyvauti. O jei sudalyvaujame, stengiamės, kaip niekada atsakingai. Ir žinote, gal apčiuopiamų laimėjimų mažiau, bet gyvenimo mokykla - nuostabi. Neeikvojame energijos, jei kažkas blogiau atlikdamas labiau buvo įvertintas. Dar gyvenime ne tiek bus visko. Geriau energiją panaudoti rimtai konkurencijai, kuomet išgludinti gebėjimai duos akivaizdžią pergalę. Juk ne veltui hebrajai linki 1 procento negatyvo, nes tik jis leidžia džiaugtis sėkme saldžiau, gardžiau...
Tad linkime, kad 99 procentai svajonių išsipildytų.
