AISTRINGOJI VAIKYSTĖ: Šiandien viską skauda

Paskutinį vasaros sekmedienį patraukėme į laipynes "Lokės pėda", esantį Jonavos rajone.

Mums jos nėra arti, tad  kėlėmės ankščiau ir dar pakeliui aplankėme lankytinas ir nelankytinas vietas.  Dar spėjome miškelyje ant savo dekiuko papietauti savo maisteliu: juk gamtoje taip viskas skanu, net pomidorai su agurkais įgauna dieviškąjį skonį ir mėsytę tampa skanesne, kurios namie niekas nenori.

Jaunoji ekstremalė įsidėjo jogurto, sausainiukų.... neprieštaravau, nes mėsytę valgo tik kolektyve, o su šeimos nariais -mažiau. Bet įvyko stebuklas: paprašė visada taip gaminti, nes atseit tik dabar mokėjau pagaminti.

Tad nuvykome ankščiau, nei buvome rezervavę laiką. Priėmė. Puikiai pravedė instruktažą ir mokomojoje trasoje patarė kaip ką daryti. Rekomendavo konkrečias sekančias trasas, jei norėsime kartu su vaiku. Rekomendavo žalią, mėlyną leido jei žalia bus vaikui tinkama, tik įspėjo, kad vienos atkarpos vaikui vienam įveikti bus neįmanoma, nes nepasieks nei kojomis, nei rankomis. Taip ir buvo:teko padėti. Kadangi teko susitelkti į pagalbą vaikui, tai neteko bijoti, teko vyti lauk mintis ir dar per mus susidarė eilė, tai įveikėme be streso ir didesnių problemų.

Puikiai pasirinkome laipiojimo eigą: pirma tėtė, vėliau vaikas ir aš gale. Tėtė padėdavo vaikui perkelti karabinus, o aš prižiūrėdavau,kad viskas tinkamai: niekas nesupainiota ir vaikas pasileisdavo į trasą .

Vaikui sekėsi puikiau nei mums. Dvejose vietose jau aš sudariau eilę, nes labai  bijojau šokti nuo vieno medžio prie kito, atrodė griūsiu į griovį arba nepataikysiu padėti kojų ant  kitos aikštelytės ir teks kaboti ore, dar labai bijojau eiti trosu, kuris buvo labai judrus, nes ant jo buvo uzdeti sukiojantys ratu rasteliukai, o laikytis  galima buvo tik už trosiuko bestovint:atrodė, jei tik koja paslys nuo to judančio rastelio, liksi kaboti...

Dar medžių viršūnėse aikštelytės pridėjo adrelino, kai jos juda ir nepasieki kojos pastatyti ant judančios lentelės. Vaikui pritraukiau ir atsistojo sėkmingai. Juo labiau buvo baisu, kad tėtė neatsistojo, o atsisėdo...atrodė ir manęs tas laukia.Bet matyt mano plonumas ir smulkumas čia buvo mano "arkliukas"

Įveikiau...sėkmingai...

Tad jei vaikas sėkmingai įveikė Mėlyną trasą, patraukėme į Raudoną...Sunku buvo mums, žinoma, ne vaikui. Vaikas kai ką atlikdavo paprasčiau, o man tas paprasčiau kaitino kraują.

Tad įveikėme...vakar maniau, kad įveikėme tris trasas, bet manau reikia ir mokomąją įskaityti, ane? Tad mes įveikėme keturias, o vaikas dar pabaigoje, nes buvo likę penkiolika minučių, išbandė ir vaikams skirtą. Tad jos sąskaitoje - penkios.

Ai, dar leidomės trosu per Nerį pirmyn ir atgal.Vaikas irgi.

Tad po tokios pramogos mums šiandien viską skauda...vaikas sakė net protą skauda (čia mūsų juokelis).

Gaila, kad nuotraukyčių neturime, kaip galime turėti, jei visi buvome trasoje ? Juk nesinorėjo fotoaparato numesti nuo medžio viršūnės ar tiesiai į Nerį. Tiesa, vandens buteliukui toks likimas ir nutiko.

Ar norėsime dar? Žinoma norėsime.

Tad tokios mūsų vasaros palydietuvės.

Jei važiuosite kas laipioti, įsigykite panašias pirštines (vaikas titulinėje foto), nes jos labai praverčia.

P.S. Net ir čia panaudojome laimėtą maikelę. Spėjome išplauti- kaip nauja. Net lyginti nereikia.