Besikalančių dantukų eilę viršuje papildė dar vienas. Dabar jau iš viso keturi, todėl Deimantė keturdantė. Jos pirmųjų metų knygoje papildau dantų dygimo chronologiją: pirmasis išdygo praėjusių metų gruodžio 2-ąją, antrasis - gruodžio 16-ąją, trečiasis - šiemet kovo 4-ąją, o ketvirtasis - kovo 13-ąją. Dantų dygimas vis dar atitinka literatūroje aprašomą ir vaizduojamą dygimo schemą.
Dygstant dantims pavyksta išvengti kai kurių ne visai tiesiogiai susijusių nemalonių simptomų: viduriavimo, temperatūros, slogos, kuri pasireiškė tik su pirmuoju dantuku, tačiau Deimantė prastai miega (ir dieną, ir naktį), daug zyzia, keičia savo nuotaiką, verkia be ašarų, kiša į burną po ranka pasitaikančius daiktus, kandžiojasi. Tokia tad prasikalančių dantukų skausmo kaina. O gal kiti prasikalimai bus lengvesni.
Ši savaitė nepagailėjo man vieno netikėto akibrokšto. Deimantė protestuoja buvimą vežime savo verkimu be ašarų, kuris nevaldomas akimirksniu virsta rėkimu ir muistymusi, patraukiančiais aplinkinių dėmesį. Ir tai man netikėta todėl, kad iki šiol išėjimai su vežimu į lauką buvo malonūs ir ilgi: Deimantė dvi valandas (miegodama ir ne tik) leisdavo man ją stumti ir nužingsniuoti toli nuo namų. Dabar vengiu eiti toliau nuo namų ir pastebėjau tendenciją, kad mažylė 20 min. dar gali būti vėžimo spątuose, o tada prasideda reikalavimai paimti ant rankų. Svarstau, ar tik nebus prie viso šito prisidėjęs Deimantės galėjimas vaikščioti įsikibus. Jai galbūt nebeįdomu sėdėti ilgai ir nuobodžiai vežime.
Galvojau, pirksim naują, manevringą ir lengvą sportinį vežimą. Imu persigalvoti, nes jei ir toliau Deimantė ignoruos buvimą 3in1 vežimo sportinėje dalyje, tai gal nevertas naujų investicijų bus ir kitas vežimas.
Jau užsiminiau, kad Deimantei sekasi žingsniuoti įsikibus į daiktus, o kai vedame už rankų taip pat žingsniuoja (ką čia žingsniuoja, labiau bėga). Prieš savaitę ji dar nenorėjo ir nesileido būti vedama, o dabar šią atrakciją priima džiaugsmingai. Keletąsyk Deimantei pavyko akimirką pastovėti visiškai savarankiškai.
Aš įsigyjusi sporto klubo abonementą pradėjau lankyti pilates užsiėmimus, o kitą savaitę planuoju apsilankyti treniruotėje mamoms, į kurią vyksime kartu su Deimante.
Kai išeinu iš namų be Deimantės, labai nerimauju (anksčiau, kai Deimantė buvo jaunesnė, to nebuvo), kaip tėčiui sekasi laiką leisti su vaiku. Grįžusi ir vos tik įžengusi pro duris vis klausiu, ar verkė, kiek verkė, kaip verkė, kiek šaukštų košės suvalgė ir pan. O vyras tik atsako, kad pagal sauskelnių turinį pamatysiu... Vis bandau pasižadėti grįžusi nebeužduoti tokių klausimų, o tiesiog abstrakčiai klausti, kaip sekėsi be manęs. Numanau, kad ir atsakymas bus abstraktus, kad gerai...
Ką Deimantė dar veikia? Mėgsta ieškoti paslėptų daiktų ir gerai žino, kur jie. Pavyzdžiui, jei tikrina stalčių, tai būtinai reikia surasti tą geltoną graužti mėgstamą knygelę; jei nuropoja į vonios kambarį, tai būtinai iš po spintelės reikia ištraukti elektronines svarstykles; jei atsistoja įsikibusi į klozetą, tai būtinai nori išvynioti šalia kabantį tualetinį popierių. O tu, mama, geriau nebandyk to neleisti, nebent nori išvysti besispardančias kojeles ir išgirsti liūtišką riaumojimą.
Tiesa, raidos specialistai pataria tokio amžiaus kaip Deimantė kūdikiams rodyti paveikslėlius su daiktais, todėl nupirkau knygą "Manoji didžioji paveikslėlių knyga. Namie". Abi vartome, ieškome daiktų, mokomės juos atpažinti.
Šįkart tokie mano kūdikio 42-ios savaitės įvykiai.
Kas dėl vežimo, tai mūsų sūnelis irgi labai ignoravo sportonę dalį...tai cisą laiką ant rankų pranešiojom, nes jam taip įdomiau pasaulį buvo matyti 😃 O paskui jau pats visur eidavo 😀