Sustok, akimirka žavinga,- norisi ištarti, kai pažiūriu į mūsų augantį stebuklą. Laikas skrieja negailėstingai ir suvoki,kad to,kas yra dabar jau niekada nebebus. Net tos bemiegės naktys, tos akimirkos, kai zirzia, verkia ir neleidžia pasidaryti darbų-nublanksta ir pasimiršta.
Atrodo visai neseniai pagimdžiau pirmąjį vaiką, o jam jau greitai 7 ir jis jau pirmokas. Suvokiu,kad mūsų jauniausias turtas taip pat negailestingai pasiduos augimui ir nė nepastebėsiu,kaip jis tuoj vaikščios, bėgios, atras pasaulį ir iškeliaus jame mokytis ir pažindintis...
Mes pagaliau atrandame stabilesnį rėžimą, kai tikrai galiu sakyti tokią ir tokią valandą Ignotas miegos, tokią ir tokią būdraus, o tokią ir tokią geriau netrukdyti:) Naktį dar būna įvairių pokštų, kai prabudęs 5 ryto nusprendžia pabendrauti, ir neduok Dieve nekalbinsi jom,- skambės visi namai. Na, o jei pasiduosiu jo kalbinimam ir meilybėm, tai pabendravęs 20-30 minučių, jis jaukiai įsitaisęs šalia ims ir saldžiai užmigs, leisdamas pamiegoti iki 8-8:30.
Vaikinas sunkėja, ir tai jaučiu kiekvieną dieną, ypač, kai tenka panešioti norint atrūginti, ar kai skauda pilvuką. O ir rūbai jau trumpėja:) Tenka naujinti rūbų spintą ir ieškoti didesnio dydžio. Bet tai toooks malonumas, kai gali savo vaiką puošti.
Ignotas dabar be galo pamėgo supynės, rytais, kol ruošiu pusryčius, jis jose supasi,guguoja, kalbina žaisliukus ir krykštauja. Atranda galimybę su rankytėm čiupti žaislus, juos kišti į burną. Seilės bėga upeliais, o jei dar tuo metu nusprendžia ir papasakoti ką nors,- tai jau lauk balos ant krūtinės.
Anksčiau labai nelaukdavau naktinio migdymo. Tai man buvo siaubinga akimirka, vien dėl rėkimo. Bet atradau puikų raminimo būdą. Įdėjus į lovytę, įjungiu karusėlėje "balto triukšmo" garsą. 5-10 minučių ir mažylis miega. Ramybė. Iki tol, kol susoanuoja ką nors ar nusprendžia pabendrauti.
Kitą savaitėlę laukia vizitas pas gydytoją ir verdiktas dėl akyčių. Vis dar gyvenam viltimi, "o gal prasivers latakėlis"...To sau ir linkim :)
