Paskaitę projekto „Pradedu lankyti darželį/mokyklą" dalyvės Stebulės tekstą O vis dėlto ji ypatinga apie dukrą Žemyną, kurios pirmuosius žingsnius į priešmokyklinę grupę lydėjo ašaros, nutarėme pasikonsultuoti su Šiaurės licėjaus psichologu Simonu Bereniumi. Šis straipsnis pravers ne tik jaurių vaikų tėveliams, bet ir visiems, kurių vaikučiai pirmą kartą peržengė mokyklos slenkstį.
Jautrumas - lyg radaras
Jautrumą galime įsivaizduoti lyg „radarą“, kurį kiekvienas nešiojamės su savimi. Jau nuo pat atsiradimo šiame pasaulyje vienų vaikų „radaras“ jautresnis, kitų ne toks jautrus. Ir svarbiau atkreipti dėmesį ne į tai, kokį „radarą“ gavai, bet kaip galima jį naudoti, kad jaustis geriau ir daugiau mėgautis savimi bei supančiu pasauliu.
Jautresni vaikai intensyviau jaučia tai, kas vyksta aplink juos. Pajutę aplinkinių nerimą, patys greičiau gali pradėti nerimauti, o atėję į naują vietą, intensyviau išgyvena neapibrėžtumo jausmą. Nuostabu tai, jog jautrus „radaras“ ypatingai praverčia santykyje su kitais žmonėmis. Taip yra todėl, nes jautrumo pagalba galime daug lengviau pajusti, kokias emocijas išgyvena kitas žmogus, tiksliau nuspėti, kokios mintys sukasi kito žmogaus galvoje. Visa tai leidžia ne tik pademonstruoti didesnę empatiją kito žmogaus atžvilgiu, bet ir sukurti stipresnį tarpusavio ryšį.
Dažnai kyla klausimas – o ką daryti tokiose situacijose, kai jautrumas sukelia daugiau diskomforto ir norisi, jog „radaras“ reaguotų ramiau. Tokiais atvejais verta prisiminti du kintamuosius – vaiko poreikius ir laiką.
Vieni iš pagrindinių psichologinių vaiko poreikių yra:
- Priklausyti – būti bei jaustis dalimi šeimos, komandos, grupės;
- Sugebėti – būti bei jaustis kompetentingu, demonstruoti meistriškumą;
- Būti reikšmingu – jaustis vertingu savo bendruomenėje, daryti įtaką;
- Išdrįsti – jaustis pakankamai saugiam eksperimentuoti, išbandyti naują veiklą.
Kai vaikai atsiduria naujoje vietoje, atsiranda daugiau neapibrėžtumo ir nerimo, jog šie poreikiai gali nebūti patenkinti. Tada galime pastebėti kylančius saugumo elgesius (pavyzdžiui, įsikibimas į mamą ar tėtį, verkimas ar net vengimas žiūrėti į klasės pusę). Galime įsivaizduoti, jog tada „radaras“ signalizuoja vaikui, jog situacija neaiški, nesaugi, todėl geriau savo nosies į ją nekišti. Gera žinia ta, jog smegenys yra lanksčios, ypatingai vaikų, o tai reiškia, jog galime padėti „radarui“ kitaip įvertinti situaciją.
Nepamirškite vaiko pagirti ar kitaip apdovanoti
Vienas iš efektyviausių būdų tai padaryti – užtikrinant visapusę meilę bei saugumą, skatinti vaiką kartu su patikimu žmogumi (arba vienam) po truputį, neskubant jungtis prie klasės veiklos. Nebūtina iškart sėsti į ratą su kitais vaikais, jeigu labai baisu. Galima juk ir iš toli kurį laiką stebėti klasės veiklą, kol nerimas sumažės (ir laikui bėgant jis tikrai sumažės) bei nebetrukdys vaikui apsispręsti pilnai prisijungti prie savo klasės. Kaip papildoma ir efektyvi pagalba yra suaugusių padrąsinamieji, saugumą ir meilę užtikrinantys žodžiai. Nepamirškite pagirti ar kitaip apdovanoti sau nelengvą adaptacinį iššūkį priėmusią Jūsų atžalą.
Verta prisiminti, jog vaikai nuostabiai atkartoja ne tik tėvų elgesį ar žodžius, bet ir emocijas. Todėl, jeigu norite, kad Jūsų vaikas jaustųsi dar ramiau, pirma – galite pasiklausti savęs, kiek ramybės yra manyje šiuo metu, šioje nelengvoje situacijoje ir antra – praktikuoti buvimą ramesniai/-iam, kad ir vaikas jaustų, jog viskas bus gerai.
Klausimus rašykite: redakcija@mamyciuklubas.lt
Šio projekto metu konsultuoja „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo specialistai.
