Pasilikdama mokykloje rugsėjo antrąją Žemyna verkė. Panašiai ir tikėjausi - juk ji yra itin jautrus vaikas. Įsikniaubusi į tėtį, ji nenorėjo jo paleisti, todėl darbuotojai leido palydėti iki klasės. Tai mažai ką gelbėjo - verkė ir ten, o mudu su vyru skaudama širdimi laukėme pamokų pabaigos.
O vis dėlto paaiškėjo, kad nebuvo taip jau blogai. Vėliau Žemyna nurimo, darė užduotis, namo parsinešė pelėdų paveiksliuką, ant kurio pati užsirašė savo vardą. Mokytoja sakė, o Žemyna patvirtino, kad lauke susirado dvi drauges - tai jau labai daug.
Bet svarbiausia, kad pati stresuodama (vakare buvo emocijų iškrova namuose, kai viskas negerai, liūdna, ašarų pakalnės ir tantrumai), ji sugeba paguosti kitus. Sakė, viena mergaitė lauke verkė, kad nori mamos, o Žemyna ją apkabino ir paguodė. Labai ja didžiuojuosi. Pagalvoti apie kitą, kai ir pačiam ne pyragai - didaus žmogaus bruožas. Vis dėlto pavyko įskiepyti jai empatiją, vidinę tvirtybę. Šiuo poelgiu ji mane teigiamai nustebino, įkvėpė, pamačiau, koks vis dėlto ji nuostabus vaikas.
Šįryt diena vėl prasidėjo nuo ašarų, bet jau tikiu, kad viskas stos į vėžes. O ir mokytoja pasirodė rūpestinga, atjaučianti, rūpinasi ja. Po patirties, kai išleidus vidurinėlę į valstybinį darželį teko skubiai perkelti į privatų, nes ten ją skriaudė, buvau nusivylusi ir skeptiškai žiūrėjau į valstybines įstaigas. Dabar pamažu imu jas reabilituoti - gal ne visi ten žvėrys.
jaldija
floryte
Egle_Mamyciuklubas.lt