Augustės dienoraštis: vizitas pas odontologą

    Visai neseniai guodžiausi MK, kaip mano aštuonmetė itin bijo gydytojų, o klinika jautraus vaiko dantis pasiūlė gydyti su narkoze. Esu labai dėkinga už MK redaktorės Eglės mums suorganizuotą psichologinę pagalbą ir skubu pasidalinti, kaip mums sekėsi ruoštis tam svarbiam įvykiui bei jį išgyventi.

   Apie pasiruošimą vizitui. Vakarais, kai jau visi dienos darbeliai būdavo nudirbti, su Auguste kalbėdavomės, kas ją neramina, kodėl ji baiminasi vizito pas odontologą. Vaikas baiminosi, kad skaudės, mat prisiminė prieš keletą metų vykusį vizitą pas "dantukų fėją" - taip vadinasi mūsų mieste vaikams skirtas odontologijos kabinetas.

"Ten buvo ragana, o ne dantukų fėja" - dalinosi savo prisiminimais Augustė. Man, kaip mamai, tuomet Augustės vizitas pas odontologę atrodė itin sklandus - gražiai bendravo, viską vaikui aiškino, pabaigoje įteikė diplomą. Na, kad vaikui skaudėjo, tai - tiesa. Šįkart Augustei pasakiau visą "befėjinę" tiesą: eisime pas dantukų specialistę Eglę, kuri pati augina 2 mažus vaikučius, yra maloni, gera ir nori padėti tavo dantukams.Tiesą sakant, pokalbiai su Auguste apie dantukų gydymą ją labai neramino: ji dažnai net po antklode galvą pakišdavo, tarsi išreikšdama, kaip jai nemalonu apie tai kalbėtis.

    Internete pasieškojau pavyzdžių, kaip atrodo negražūs, neprižiūrėti dantys ir visa tai rodžiau Augustei. Labai norėjau, kad suvoktų, kodėl juos reikia taisyti. Psichologės patarimu pasinaudodama, nenaudodama žodžio "skausmas", papasakojau, kas ir kodėl daroma pas dantukų gydytoją, kad gali būti ir nemalonių pojūčių, tačiau tai yra normalu, visi žmonės tai patiria. Vaikui pasiūliau nupiešti savo baimę, paskui ją suplėšyti, pasigaminti amuletą, ar apyrankę ir tai pasiimti kartu su savim einant pas gydytoją. Augustė kategoriškai atsisakė tai daryti. Tuomet paklausiau jos, kas padėtų jai jaustis drąsiau vizito metu? "Čiulpinukas!" - išpyškino Augustė. Pageidavo, kad leisčiau jai pačiai išsirinkti ir būtinai jį neštis einant pas gydytoją.

    Na, dar teko pasisemti žinių nuotolinėje psichiatro Olego lapino paskaitoje "Vaikų baimės ir nerimas". Sužinojau, kad itin svarbu vaiko baimę pripažinti svarbia, sakant vaikui "suprantu, kad labai bijai, kad tai tikrai rimta...". Pasirodo, vaiko baimės pripažinimas - jau ir yra pati pirmoji pagalba, kvietimas kalbėtis apie tai ir imtis veiksmų. Būtent taip ir bandžiau kalbėtis su Auguste, kad bijoti yra normalu, tačiau reikia per daug tos baimės neįsileisti į save, bandyti su ja "susitarti".

   Taigi, vaikas kelios dienos prieš vizitą, išsirinko čiulpinuką. Tiesą sakant, išsirinko patį didžiausią, koks tik buvo "Saldūs majai", tačiau kompromiso būdu vaikas nusileido iki šiek tiek mažesnio. Tiesą sakant, pamaniau, kad odontologei bus šokas, pamačius, kokį "palydovą" vaikas atsinešė į kabinetą.

    Na, pagaliau išaušo lemtingasis rytas. Augustė, žinoma, ne vieną savaitę prieš vizitą skaičiavo dienas, kada gi tai bus. Lemtingąjį rytą vaikas ištraukė ir parodė man keletą mažų pieštų iškarpytų širdelių su skylutėmis("čia - amuletai, kuriuos gydytoja galės pasikabinti" - aiškino vaikas) ir paklausė, ar galės padovanoti gydytojai. Mane tai labai nustebino ir nudžiugino. "Gera pradžia" - pamaniau. Tik vaikas paklausė, kada galės padovanoti - prieš atsisėsdama į kėdę, ar po. "Tikriausiai prieš, nes paskui gali užmiršti" - patariau. "Manau, kad padovanosiu po visko" - nusprendė Augustė.

   Na, į maišelį, kurį nešėsi pas odontologą, susikrovė ne tik tą milžinišką čiulpinuką, bet ir visus savo turėtus Popit'us(manau, mamos visos žino šį populiarų žaislą), pora žaislų-gyvūnėlių. Sakyčiau, tie žaisliukai Augustei išties pravertė. Laukdama, kada bus pakviesta į kabinetą, Augustė įnirtingai maigė tuos Popitu's, žaidė su žaislais- gyvūnėliais.

   Prieš vaikui užeinant į kabinetą, trumpai šnektelėjau su gydytoja, kokia Augustės situacija. Ilgai kalbėti neteko. Gydytoja pakvietė Augustę, maloniai pasisveikino, paklausė kaip sekasi, į kokią klasę eina ir pan. Žodžiu, ryšio užmezgimui - taip, kaip priklauso. Pasodino į puikią kėdę, pademonstravo jos galimybes. Augustė pasiprašė mano rankos, į ją įsikabino. Na, toliau gydytoja kiekvieną savo atliekamą veiksmą vaikui aiškino, kalbėjo. Augustė klusniai darė tai, ko gydytoja prašė.

Pirmiausia ir ėmėsi gydyti tą nuolatinį dantuką. Skylutė buvo maža, tačiau kaip be gręžimo... Šio žodžio gydytoja nevartojo, tiesiog vadino "dušiuku", nes grąžtas buvo su vandenuku. Neilgai trukus pasipylė ašaros. Supratom, kad be nuskausminio nelabai pavyks. Baisiausia šio proceso dalis, mano akimis žiūrint - tas momentas, kai vaikas prieš save pamatys tą švirkštą su adata...

Na, bet, žinokite, gydytoja - tikras stebuklas! Ji taip užkalbėjo, nukreipė vaiko dėmesį, švirkštą prinešė vaikui nepastebimai, kad man net žandikaulis atvipo iš nuostabos! Baisiausia dalis šioje vietoje vaikui pasirodė tik tada, kai suprato, kad nejaučia dalies savo žando, dantenų. Na, bet tik pokalbis su vaiku viską išgelbėjo. Pabaigus viską ir pakilus nuo kėdės, vaikas ištraukė širdelę ir padavė gydytojai. Man taip palengvėjo: juk tai ženklas, kad viskas pavyko, vaikas tikrai jaučia dėkingumą! Likusias širdeles Augustė išdalino kitam klinikos personalui, o tas didis čiulpinukas buvo prisimintas tik išėjus iš klinikos. 

    Kalbantis su vaiku apie šį didelį įvykį, buvo aišku, kad labai skaudėjo, labai buvo baisu, bet viskas pavyko be narkozės! Grįžtant namo, vaikas automobilyje palaimingai užmigo, o namie tuoj pat buvo išpakuotas didysis čiulpinukas, kuriame buvę mažieji čiulpinukai buvo kaip mat "paskirstyti" draugams ir artimiesiems. Ir aš vieną gavau! Na, ir dar: už drąsą dovanų gavo išsvajotąjį dar vieną antistresinį žaisliuką, kurio pavadinimo dar neįstengiu prisiminti. 

   Reziumė:labai stengiantis(o mes Auguste tikrai ties tuo reikalu kantriai dirbome)  įmanoma visas baimes nugalėti!  Žinoma, didžioji laurų dalis atitenka odontologei Eglei iš DOK klinikos (Šiauliai). Išties ačiū už gebėjimą bendrauti su vaiku ir tuo pačiu profesionaliai atlikti gydymą! Rekomenduoju visiems nedrąsiukams! Mes užsirašėme kitam vizitui, nes Augustė dar turi skylučių dantukuose.

P.S. Nuotraukos su šypsena odontologo kėdėje šįkart nebus, nes Augustės veide jos išties nebuvo. Bet tai taip suprantama! 

Esu labai dėkinga visiems už supratingumą ir palaikymą!